Pavasario gatvėje esanti Silvijos Andrėnienės ir jos šviesaus atminimo vyro sesers Vėjūnos Rožukienės sodyba šįmet gražiausių Aleksoto sodybų konkurse pelnė pirmąją vietą.
Vertinimo komisija šiai sodybai daugiausia balsų skyrė už tai, kad joje darbuojasi ne landšafto specialistai, apsodinantys sklypą brangia užsienietiška salonuose pirkta augalija ir ją profesionaliai prižiūrintys.
Greta raudonų plytų dar tarpukariu pastatyto namo 16 arų sklype žaliuoja S.Andrėnienės ir V.Rožukienės rankomis puoselėjami lapuočiai ir spygliuočiai augalai, žydi gėlės, noksta obuoliai ir sirpsta uogos.
Dėmesys – kiekvienam augalui
„Aplinką tvarkome ne dėl įvertinimų ar apdovanojimų. Tai pavyksta natūraliai, grožį puoselėjame ne vieną dešimtmetį. Į aplinkos tvarkymą įdedame visą širdį, šilumos ir dėmesio stengiamės negailėti nė vienam augalui. Galbūt tai sužavi aplinkinius ir grožio ekspertus“, – kalbėjo moterys.
Daugelį ant šlaito įkurtoje sodyboje augančių medžių ir visžalių krūmų, kurių tikslus skaičius net nežinomas, pasodino Vėjūnos mama Aldona Andrėnienė. Ji ilgus metus buvo Lietuvos gėlininkų draugijos Kauno skyriaus pirmininkė.
„Dar 1937 metais mano senelis Pijus Lietuvninkas šiame tuomet ką tik gautame sklype pasodino pirmuosius vaismedžius, vieną jų – profesoriaus Tado Ivanausko dovanotą obelį ligi šiol turime išsaugoję, ir pradėjo statyti namą. Tuomet kokių nors ypatingų augalų ar gėlių nebuvo, nes daugiausia dėmesio buvo skiriama daržams. Grožį puoselėti pradėjo mano mamytė maždaug prieš pusšimtį metų. Tuomet visi jos tokiu užmoju stebėjosi, senelis net pyko“, – pasakojo V.Rožukienė.
Sulaukdavo net ekskursijų
Dar net neprasidėjus gražiausių sodybų rinkimo vajui ši sodyba ne kartą buvo pripažinta gražiausiai tvarkoma ne tik Kaune, bet ir Lietuvoje.
Nuo sovietmečio sodybos šeimininkai yra apdovanoti daugybe garbės raštų ir diplomų.
„Anuomet tai buvo nauja. Prisimenu, kad labai dažnai sulaukdavome daugybės smalsuolių ekskursijų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Estijos“, – sakė V.Rožukienė.
Motinos pradėtą puoselėti sodybą drauge gražinti ėmėsi ir jos duktė Vėjūna, o šios broliui Alvydui vedus prisidėjo ir jo žmona Silvija.
Jai nuo mažens taip pat labai patinka gyventi gražioje aplinkoje, todėl įsilieti į aplinkos gražinimą Fredoje nebuvo sunku. To išmokė ir savo vaikus.
Sudomino dendrologus
Nors dalies senųjų augalų jau nėra, o juos pakeitė nauji, moterys didžiuojasi, kad jų valdose auga tikri sodininkų perlais vadinami medžiai ir krūmai.
„Mūsų kieme augantis kukmedis sudomino net dendrologus. Jo skersmuo – 15 metrų.
Kitą tokį galiūną aplinkui sunkiai surasite“, – kalbėjo S.Andrėnienė.
Šioje sodyboje stiebiasi ir kitas išskirtinio dydžio medis – kedras, jo aukštis – per 12 metrų. V.Rožukienė prisiminė, kad anais laikais jos motina rašė straipsnius į gėlininkų žurnalus, kurie buvo platinami visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje.
„Po straipsnių gaudavome maišus laiškų. Viena mergina 1965 metais atsiuntė kedrų riešutų. Iš jų išaugo keli medžiai, vienas iš jų – šis, jau praaugęs namo stogą“, – teigė V.Rožukienė.
Prie namo auga ir kelios labai senos tujos, tačiau jos yra karpomos, todėl į viršų neišstybusios.
Prieš kelis dešimtmečius sodybą juosė ąžuolų gyvatvorė, tačiau šiuo metu iš jos liko tik vienas senas medis. Netoli jo auga kaštonas, kurį S.Andrėnienės vyras užaugino iš sėklos.
Darbų netrūksta ir pavasarį, ir rudenį
Norint, kad žaliasis gamtos kampelis džiugintų, daug laiko tenka leisti triūsiant.
Daugiausia darbo sodyboje pavasarį, kai po žiemos reikia visą gyvybę iš miego prikelti, pasodinti naujų gėlių.
Rudenį taip pat yra kuo užsiimti. Netrukus teks karpyti augalus, į rūsį nešti kai kurias daugiametes gėles, sukasti lysves.
Nemažai darbo reikia įdėti prižiūrint veją.
Kadangi sodyba visai greta medžiais apaugusio šlaito, daug darbo būna rudenį grėbiant vėjo iš miško suneštus ir nuo sodyboje augančių medžių nukritusius lapus.
