Gerų žodžių Žaliakalnio naujokui – Minties Rato gatvėje 21-uoju numeriu pažymėtam namui – negailėjo ir paveldosaugininkai. Architektas sako girdėjęs, kad vietos gyventojai taip pat džiaugiasi kaimynyste.
Kai R.Milaševičius pirmą kartą jį išvydo, 1933-iųjų statybos medinukas buvo pradėjęs virsti vaiduokliu. Dviejų aukštų statinys šlaitiniu stogu jau buvo pasviręs kone 30 centimetrų, tad apie bet kokį jo išsaugojimą nebuvo nė kalbos, juolab kad tai buvo tarpukariu statytas nuomai skirtas pastatas, kuriam netaikoma jokia paveldo apsauga.
„Tiesą sakant, jis pats beveik subyrėjo, ne kažin ką ten liko griauti“, – R.Milaševičius prisiminė poros metų senumo įvykius, kai kaip tik tada su savo komanda bei sklypo savininkais ėmėsi kurti naujo namo istoriją.
Žaliakalnis – istoriškai svarbi Kauno vieta, todėl ten vykstančioms statyboms taikoma galybė reikalavimų, o save gerbiantys architektai ten dirba ypač atsakingai, jautriai reaguodami į talentingų kolegų tarpukariu kurtą moderniąją architektūrą, kuri išliko vertinga iki šių dienų.
„Mums tiesiog sekasi su užsakovais, mat jie gerbia miesto istoriją ir pasitiki mumis“, – sakė architektas, kartu su kolegomis Indre Ruminaite ir Andriumi Tebelškiu iš studijos X-ARCH šiuo metu Žaliakalnyje statantys jau trečią individualų namą.
Tiesa, vieniems užsakovams, pasiruošusiems mokėti solidų honorarą, jie tarė „ne“, mat išklausę jų pageidavimus suprato, kad nepavyks rasti bendro vardiklio. Gal kokiame kaime R.Milaševičius sutiktų tenkinti puikybės apsėsto žmogaus užgaidas – projektuotų namą, kaip pats sako, senosios Garliavos stilistika, tačiau tik ne Žaliakalnyje.
„Prie vandalizmo aktų šioje teritorijoje tikrai neprisidėsime“, – patikino trečios kartos kaunietis.
Savo užsakovus jis skirsto į du tipus – vieni jų mano, kad viską labai gerai išmano ir todėl nuolat bando patarinėti architektams, o kiti pasitiki architektu ir kurdami savo namus aktyviai dalyvauja tik tada, kai reikia priimti esminius sprendimus.
Užsakovai iš Minties Rato gatvės kaip tik tokie ir buvo. „Gavo rekomendacijų, patikrino mane ir paleido – daryti taip, kaip geriausia“, – pasakojo architektas.
Prie derybų stalo visi kartu jie sėsdavo, kai reikėjo spręsti pamatinius dalykus, pavyzdžiui, vieną ar du namo tūrius statyti, kiek apskritai statinių gali atsirasti 8 arų sklype, kur dėti garažą – šalia namo ar į jo rūsį. Pasak R.Milaševičiaus, projektuoti istoriniame kvartale nėra lengva, tad kai kur patogumas užleidžia pirmenybę estetikai.
Šio namo eskizų užsakovams buvo pateikta keliasdešimt, todėl architektų studija labai apsidžiaugė, kad jie išsirinko projektą, kuris labiausiai patiko ir jiems.
Tad kas vis dėlto lemia tą galutinį gerą rezultatą – tokį, kuriuo džiaugiasi ir užsakovai, ir net architektai, paprastai savo darbams visada turintys priekaištų?
„Svarbiausias yra kontekstas, darna su aplinka. Būtina, kad užsakovas suprastų, jog savo kieme nereikia demonstruoti finansinių ir kitokių galių. Žaliakalnis – netinkama vieta ekstremaliems architektūriniams žaidimams, čia nedera eksperimentuoti, stebinti ar šokiruoti. Šiame rajone architektui svarbu teisingai sugroti, na, gal tik truputį leisti sau padžiazuoti“, – išskirtinio rajono specifiką apibūdino kūrėjas.
Žinoma, XXI a. pastatytas 280 kv. metrų namas turėjo atitikti visus šiuolaikiško žmogaus patogaus gyvenimo poreikius, todėl jame įdiegtos naujausios technologijos, modernios šildymo bei vėdinimo sistemos.
Šio būsto interjeras – modernus, racionalus ir atitinkantis šiandienos funkcinius bei estetinius poreikius. Jame šiuolaikiškos medžiagos susipynė su improvizuotomis tarpukario laikotarpio formomis, faktūromis bei spalvomis.
Svarbiausia interjero charakterio savybė – spalvos. Kūrėjai saikingai interpretavo istoriniam laikotarpiui būdingas formas.
„Jau ne kartą esu sakęs, kad namas – ne norų, o kompromisų rinkinys. Jei architektas su užsakovu susikalba, įmanoma sukurti viską“, – neabejoja beveik 20 metų darbo patirtį turintis R.Milaševičius.
