Mat ji buvo nekokybiška, tad nuspręsta ją nutinkuoti ir nudažyti baltai.
„Tik iš pradžių mergaitės kalbėjo, kad norėtų rožinių apartamentų, tačiau kai parodžiau kelis minimalistinių namų interjerų pavyzdžius, kai pamatė moderniai įrengtų namų nuotraukas, jos ėmė mąstyti kitaip, o trylikamečiam Vyčiui iškart patiko mano pasiūlytas stilius“, – sakė šių vaikų teta ir namų interjero autorė architektė Sigita Kundrotaitė-Savickė.
Asta ir Vaidas Ivanauskai neslepia, kad savo atžalas šiek tiek paruošė gyvenimui betoniniuose namuose.
„Nes mūsiškiai – ne tie, kuriuos bet kur įkurdinsi ir jie vaidins laimingus“, – juokiasi abu gimdytojai.
Vaikams buvo pažadėta, kad savo kambarius jie galės „spalvinti“ įvairiomis detalėmis – patalyne, pagalvėlėmis, piešiniais.
Tačiau visi trys taip įsimylėjo pilką, kad kai Vytis su Sigita važiavo pirkti kilimo jo kambariui, į kitas spalvas net nesidairė.
Prieš įsikeldami į 150 kvadratinių metrų butą Kauno senamiestyje Ivanauskai 15 metų gyveno nedideliame name, ir kol vaikai buvo maži, kol jiems užteko tik pievelės kieme, šeimai toks gyvenimo būdas tiko.
Tačiau atžaloms ūgtelėjus imta svarstyti apie patogesnėje vietoje esančius namus. Mokykla, būreliai – dirbantiems tėvams norėjosi, kad vaikai patys galėtų juos saugiai pasiekti.
Tad įvertinę kone visus miesto centre siūlomus nekilnojamojo turto variantus išsirinko erdvų įdomaus plano butą naujame name. Interjeras buvo patikėtas Astos seseriai, septynerius metus garsaus architekto Gintauto Natkevičiaus biure dirbusiai Sigitai.
Tai buvo vienas pirmųjų interjerų, kurį ji sukūrė be komandos, tačiau savo namų kūrybos procese sesuo su svainiu aktyviai dalyvavo. Inžinerinį išsilavinimą turintis Vaidas padėjo įgyvendinti idėjas, kurias abi moterys noriai jam dalijo.
Ar tiesa, kad su artimaisiais dirbti sunkiausia? „Buvo visko, – šypsosi Sigita. – Paprastai gyvenime vyresnės sesės valdo, o čia ji man turėjo paklusti.“
„Turbūt labiausiai betoną prisijaukinau Kauno „Žalgirio“ arenoje, – svarsto A.Ivanauskienė. – O minimalizmu užsikrėčiau įvairiuose pasaulio miestuose lankydama modernaus meno galerijas.“
Darbo reikalais daug keliaujanti kaunietė sykį nutarė, kad kiekviename mieste privalo užsukti į bent vieną modernaus meno galeriją. Ilgainiui šis įprotis virto aistringu pomėgiu, menas vis labiau ją traukė.
Švari estetika, daug erdvės – galerijų aplinka ėmė formuoti viziją, kaip galėtų atrodyti nauji namai. Tam įtakos turėjo ir aplankyti viešbučiai – juos Asta irgi renkasi labai atidžiai, dažniausiai pagal jų interjerą. Klasikinių ji nemėgsta, mat jie atrodo perkrauti daiktų. „Gausybė daiktų kelia tokį triukšmą, jog atrodo, kad negirdžiu, ką pati galvoju“, – sako trijų vaikų mama.
Ypač stiprų įspūdį jai paliko Los Andželo „The Line Hotel“ interjeras. Astai buvo keista, kad tarp betoninių sienų ir lubų ji taip puikiai pailsėjo.
Nors, žinoma, suprato, kad vienas dalykas gerai išsimiegoti viešbutyje, o visai kas kita – nuolat gyventi tarp tokių sienų.
Vis dėlto mobiliuoju telefonu viešbutyje padarytas nuotraukas ji išsiuntė sesei kaip puikaus interjero pavyzdį.
„Mano jaukumo sąvoka turbūt kitokia nei daugumos, esu prieš bet kokią prabangą, bet už kokybę. Norėjau, kad namų interjeras būtų simetriškas ir lakoniškas, kad jame būtų išlaikytas grynumas, kad viskas būtų kuo natūraliau“, – sako Asta. Tad lubos ir kone visos sienos tokios ir liko – tik užgruntuotos, kad neišbyrėtų. Paprastai žinodami, kad interjere bus paliktas atviras betonas, ir patys darbininkai jį šiek tiek patvarko, palieka tvarkingą, tačiau čia to nepadarė – betonas liko itin grubus.
„Tačiau tas grubumas savotiškai žavus, kas to nežino, net nepastebi“, – pabrėžia Sigita.
Pagrindinė žinutė, kurią išgirdo iš sesers šeimos, – jie nori patogių, funkcionalių namų, kuriuose išryškėtų erdvės privalumai, o svarbiausia ašis būtų žmogus.
Aplink laiptinės bloką išsidėsčiusiame bute buvo įkurdinti 3 vaikų kambariai, 1 miegamasis, svetainės ir virtuvės zona, 2 vonios kambariai su tualetais ir sandėliukas.
Interjere buvo palikti kone visi inžineriniai sprendimai, keistos ir dengtos tik būtiniausios plokštumos. Panaudota daug natūralių medžiagų: metalas, vilna, medis, betonas, čia vyrauja subtilios monochrominės spalvos.
Juoda spalva namams suteikė tarsi gylio įspūdį, tarsi supjaustė pilką erdvę į atskiras zonas ir taip sukūrė savotišką erdvių struktūrą. Bute ypatinga apšvietimo sistema, prisitaikanti pagal patalpų aukštį. Tokį apšvietimą – nuo lubų kampo iki kampo sukryžiuotus šviesos dryžius – Sigita sugalvojo atostogaudama Ispanijoje. Nubraižė ir nusiuntė Astai su Vaidu, jie iškart sutiko.
„Nors išvydus man net vidurius susuko – kurgi tokius gausim?! Bet nieko, sugalvojome, kaip pagaminti“, – šypsosi šeimininkas.
Vonios kambariui Sigita parinko dideles, sterilias ir švarias marmuro plyteles – kaip kontrastą betonui. „Man interjeras – sienos ir erdvė, visa kita – tik detalės. Svarbu, kaip jautiesi namuose, o ne kaip jie atrodo“, – sako Sigita.
Kai kuriuos interjero sprendimus padiktavo susiformavę šeimos įpročiai.
Nors visi turi savo privačią erdvę, jų durys retai būna užvertos, net tėvų miegamojo naktimis, nes bet kada panorėję vaikai čia gali užsukti. Dažniausiai namuose jie laiką leidžia vienoje erdvėje – vienas su knyga, kitas su telefonu rankose, bet visi kartu. Todėl Ivanauskai užsispyrė, kad valgomojo stalo nori kvadrato formos, – baldo, prie kurio daug vietos ir šeimos nariai gali sėdėti vienas šalia kito, ne taip, kaip prie tradicinio stačiakampio.
„Iš tiesų, nors taip gali atrodyti, mes nebuvome tikri, kad betono namuose įsikursime patogiai. Svarstėme, o kas bus, jei išties bus nejauku ir šalta? Bet nieko panašaus – gera ir lengva čia gyventi, neerzina daiktai, spalvos, interjeras ramus, todėl nenusibostantis“, – vienas kitam antrino Asta su Vaidu. Beje, jis likęs beveik toks pat, kaip pirmose Sigitos pasiūlytose vizualizacijose.
Ir biudžetas lygiai toks, koks buvo numatytas jam įrengti?
„Ne, ne, buvo viršytas 30 procentų“, – apskaičiavo Vaidas. Bet ne todėl, kad šeima finansiškai neraštinga, o todėl, kad atėjus laikui pirkti vienus ar kitus daiktus norėjosi juos išsirinkti kuo kokybiškesnius.
Kaip namus įvertino draugai? „Visi giria, sako, kad jei nežinotum, jog tai Kaune, manytum, kad taip gyvena žmonės Helsinkyje, Stokholme ar Niujorke, o tai didžiulis komplimentas Sigitai“, – šypsosi šeimininkai. Tačiau dauguma jų namus įvertinusių bičiulių tuoj prisipažįsta, kad patys taip gyventi nenorėtų.
