Dešimtmetį interjerus kuriančiai vilnietei svarbiausias dalykas pradedant naujų namų istoriją – idėja. Ji nepradeda darbo, kol neturi minties, kuri įkvėptų ir stumtų į priekį. Ir tai nebūtinai šimtamečio namo istorija – interjero idėją gali pašnibždėti vaizdas pro langą, gyvenamojo rajono charakteristika, interjero detalė ar net užsakovo profesija. Kartą interjero vizija Ainei kilo išklausius vieną muzikos albumą.
„Vieni muziką užrašo natomis, o man ji gali virsti formomis ir tūriais, – sakė architektė. – Svarbiausia turėti už ko užsikabinti, o tada darbas virsta tikru malonumu.“
Kūrėja dėkinga savo užsakovams, kad iki šiol nė vienas jų nepageidavo interjero, prasilenkiančio su gero interjero sąvoka. Pavyzdžiui, blokiniame daugiabutyje ji niekada nesiimtų kurti antikvarinių namų.
Kontekstas – antras dalykas, kuriam Ainė ypač atidi.
Su naujausio savo kūrinio užsakovu ji greitai rado bendrą kalbą, nes daug dalykų jie suprato panašiai: norėjosi labai lengvo, minimalaus interjero, kuris neužgožtų to, kas būste susiję su istorija.
Per pirmuosius susitikimus juodu išgrynino net tam tikras detales, nutarė, kokia bus virtuvės stilistika, laiptų į palėpę struktūra. Abu sutarė, kad būsto emocija turi būti skaidri, kad nė vienas naujo interjero akcentas nepaslėptų garbaus būsto amžiaus.
Archyve Ainė apie namą išsiaiškino beveik viską: pradėtas XVI a., namas dalimis buvo statomas kelis amžius, lipdytas lyg mozaika.
„Gotikiniai rūsiai, renesansinio stiliaus mūras, vienas korpusas – klasicistinio laikotarpio. Šiame pastate veikė siuvėjų cechas, prekyvietė, alaus darykla, užeiga, XVII a. pastatas priklausė bazilijonų vienuolynui. Sovietiniais laikais jis buvo renovuotas, sudėtos gelžbetonio perdangos“, – Ainė pasakojo namo istoriją.
Užsakovas taip pat domėjosi savo įsigyto nekilnojamojo turto praeitimi. Bute rado žydiškų laikraščių, vėliau išsiaiškino, kad čia būta gaisrų.
„Vienas įdomesnių dalykų – į virš buto esančią palėpę nebuvo laiptų, tad patiems teko labai atsakingai parinkti jiems tinkamiausią vietą, mat nuo to priklausė, kaip dėliosis patogaus gyvenimo scenarijus ir viršuje, ir apačioje. Žodžiu, šio interjero kūrimas prasidėjo nuo laiptų į dangų“, – šypsojosi Ainė.
Būste buvo palikti puikiai veikiantys seni ketaus radiatoriai, sienose, kur buvo sijoms įleisti skirtos angos, natūraliai įsikomponavo vieta televizoriui, buvo paliktos ir betoninės lubos, sandėliuoti skirtoje patalpoje atnaujinti ir užkonservuoti senoviniai raštai, miegamajame ir vonioje liko atvira nuvalytų, o vėliau impregnuotų plytų siena.
Stiklių gatvės pavadinimas kilęs nuo pirmosios čia veikusios Lietuvos stiklo manufaktūros. Būtent ši aplinkybė lėmė A.Bunikytės sukurto interjero lengvumą, ažūriškumą: pakelta nuo grindų virtuvė, erdvėje kabantys laiptai perregimais atsikartojančios ritmikos turėklais, natūralios šviesos šulinys vonioje, lengvi baldai, stiklo detalės, atspindinčios šviesą ir pro langą matomus vaizdus, nes jų neužstoja užuolaidos.
Ainei šis interjeras – lyg Senamiesčio galerija, kur baltos plokštumos ne slepia, o eksponuoja skirtingus pastato istorijos etapus: senovines plytų sienas, kentėjusias nuo gaisro, sovietmečiu įrengtas gelžbetonines perdangas.
Stiklo detalės interjere dera su kitomis natūraliomis medžiagomis – betonu, medžiu, metalu, senomis plytomis. Spalvinė gama achromatinė – balta, pilka, juoda, tačiau tiek į medį, tiek į metalą (varį) įterpiama rausvos spalvos, rastos senose plytose atidengus sienas.
Per 6 mėnesius sukurtame interjere ypatingą vietą rado ir Ainės draugės tėvo skulptoriaus Šarūno Šimulyno darbas. Architektė būtinai norėjo butą pagyvinti meno kūriniu, o kai išvydo šią skulptūrą, jau matė jos vietą Stiklių gatvėje.
„Man tai kaukas, kuris suteikė namams gyvybės, mat nuomojamame bute yra vienintelis nuolatinis jo gyventojas“, – sakė kūrėja.
