Daugybę metų „Kauno vandenims“ priklausančios Eigulių vandenvietės teritorijoje gyvenantys žmonės niekam netrukdė. Priešingai – pati įmonė savo darbuotojams siūlė būstus dviejuose šioje valdoje esančiuose gyvenamuosiuose namuose.
Pirmą kartą juos sumanyta iškrapštyti maždaug prieš ketverius metus, tačiau tąkart bendrovės administracija nelietė savo darbuotojų.
Iškeldinti užsimota tik buvusių darbuotojų palikuonius ar našlius.
Kartu su neįgaliu sūnumi gyvenanti kaunietė Laura Spancernaitė tąkart savo teises nusprendė ginti teisme ir procesas vyksta lig šiol.
Ši aplinkybė nesutrukdė „Kauno vandenų“ vadovybei žengti ryžtingo žingsnio – gyvenamieji namai su žemės sklypu išskirti į atskirą valdą ir visą šį turtą nuspręsta parduoti kartu su gyventojais.
Pastarieji jau gavo pranešimą, kad jų būstas parduodamas, todėl dėl nuomos teks tartis su naujuoju šeimininku. Žmonės neabejoja, kad naujasis savininkas juos iškart iškeldins, senuosius namus nugriaus ir imsis statybų.
Kitam tikslui pirkti tokį brangų turtą būtų visiškai nelogiška.
Paskutinė jiems likusi viltis – galimybė apsiginti teisme.
Paskelbė apie pardavimą
Internete jau klaidžioja skelbimas apie bendrovės „Kauno vandenys“ e. varžytinių sistemoje parduodamą 42 arų ploto žemės sklypą su dviem gyvenamaisiais namais ir nedideliu ūkiniu pastatu.
Vieno namo gyvenamasis plotas yra 153,5 kvadratinio metro, kito – net 595,5 kvadratinio metro. Už visą turtą prašoma 573 tūkst. eurų. Nors kaina nėra maža, ši aplinkybė neturėtų sulaikyti galimų investuotojų.
Vaizdingoje Kauno vietovėje netoli Neries stovintys namai didelės vertės neturi, tačiau juos nugriovus gali iškilti net keli kotedžai ir beveik nėra abejonių, kad jie būtų žaibiškai išgraibstyti. Sklypo vertę didina itin patraukli vieta. Jis įsikūręs visai netoli kelio Vilnius–Klaipėda, o važiuojant Jonavos gatve Kauno centrą arba senamiestį galima pasiekti per kelias minutes.
Norėtų nusipirkti būstą
Eigulių vandenvietėje stovinčiame name kaunietė Rita Plėniūtė gyvena su 92 metų motina ir studijuojančia dukra. Ji „Kauno vandenų“ bendrovėje dirba jau 38 metus. Anksčiau dirbo vandenvietėje, vėliau buvo perkelta į pagrindinę būstinę Aukštaičių gatvėje.
Dėl šios priežasties ankstesnis gyventojų iškraustymo vajus moters šeimos nepalietė. Šįkart ir R.Plėniūtė gavo pranešimą apie parduodamus pastatus.
„Esame visiškoje nežinioje. Jeigu naujasis savininkas mus iškraustys, turėsime ieškoti kito būsto – išsinuomoti arba pirkti. Kai kurie kaimynai jau išsikraustė. Kažkur įsikūrė – juk neliko gyventi gatvėje“, – svarstė kaunietė.
Jai keista, kad „Kauno vandenų“ administracija nepasiūlė patiems gyventojams nusipirkti šiuo metu nuomojamų būstų. R.Plėniūtė sutiktų jį pirkti net komercine kaina, mat moters turimas 61 kvadratinio metro ploto butas, skaičiuojant proporcingai pagal būsto dydį, turėtų kainuoti 40–50 tūkst. eurų.
„Ne tik įpratome gyventi šiuose namuose, bet ir nemažai investavome. Kai atsikraustėme, senieji gyventojai buvo smarkiai apleidę pastatus“, – prisiminė kaunietė.
Pasak jos, tuo metu nebuvo net kanalizacijos, sienos seniai nedažytos, o per lauko duris vėjas tiesiog pustė sniegą.
R.Plėniūtė nustebo skelbime išvydusi, kad namas pastatytas 1993 metais, mat jis iškilo dar 1936-aisiais.
„Kauno vandenų“ lėšomis patalpose buvo įrengti radiatoriai, vandens šildytuvai ir įdiegta visa šildymo sistema, kuri nėra ekonomiška.
„Trasa šildo orą. Pažiūrėkite, net žiemą virš jos žolė žaliuoja“, – stebėjosi R.Plėniūtė. Sąskaitos už šildymą nėra menkos – kiekvieną mėnesį už 61 kvadratinio metro buto šildymą tenka mokėti ne mažiau kaip 110 eurų.
Mergaitę globojo seneliai
„Mano istorija išvis tinka vaidybinio filmo scenarijui“, – šypsojosi kita namo gyventoja L.Spancernaitė.
Prieš keturis dešimtmečius gimusi kaunietė gyveno su motina ir seneliais. Pastariesiems dar praėjusio amžiaus viduryje ir buvo skirtas butas Eigulių vandenvietėje. Mergaitės motina taip pat dirbo vandenvietėje ir žuvo, kai L.Spancernaitei buvo 15 metų.
„Tyrimo metu nustatyta, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, tačiau aš lig šiol manau, kad mamą kažkas nustūmė“, – svarstė kaunietė.
Įvykio metu ji buvo paauglė ir tikino tuomet net gerai nesuvokusi netekties reikšmės. Seneliai tapo anūkės globėjais, o senelis jai visą laiką buvo lyg tėvas. Daugiau kaip 50 metų „Kauno vandenyse“ dirbęs vyras mirė 2012 metais.
L.Spancernaitė labai jauna tapo mama. Senelių pagalba labai pravertė auginant sūnų, o pati moteris mokėsi.
Iš pradžių ji baigė Vilniaus pedagoginę mokyklą, būdama 19 metų pradėjo dirbti vaikų darželyje „Žara“, kuriame ir dabar dirba. Vėliau kaunietė tęsė mokslus tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete.
Skubino susirinkti daiktus
Prieš ketverius metus L.Spancernaitei smogė dar viena nelaimė – važiuodamas automobiliu sūnus pateko į didelę eismo nelaimę. Kartu važiavusi kaunietės močiutė po dviejų dienų mirė ligoninėje, o sūnus liko neįgalus.
„Sūnus dar gulėjo ligoninėje, kai telefonu paskambinę „Kauno vandenų“ atstovai paragino išsikraustyti, nes mes esą neturime teisės likti šiame bute“, – pasakojo L.Spancernaitė. Kiek anksčiau tokį raginimą buvo išgirdusi jos močiutė.
Moteris kreipėsi į advokatę ir nusprendė teisme ginti savo teises, byla Kauno apylinkės teisme nagrinėjama jau trejus metus.
„Nors teismas nepaskelbė jokio sprendimo, „Kauno vandenys“ nusprendė pastatus parduoti kartu su gyventojais, kurie atitektų naujajam savininkui“, – stebėjosi L.Spancernaitė.
Ji norėtų įsigyti butą, jeigu tik gautų tokį pasiūlymą, mat vien nuoma kainuoja 80 eurų per mėnesį, dar apie 100 eurų tenka mokėti už šildymą. Moteris imtų paskolą banke ir po truputį ją grąžintų, tačiau jau turėtų nuosavą būstą.
„Niekada net nemaniau, kad galiu būti išmesta iš buto. Prisimenu, kaip senelis džiaugėsi, kad galėsiu ramiai gyventi, nes turėsiu būstą. Dabar viskas pasisuko visiškai kita linkme“, – atsiduso L.Spancernaitė.
Ji bandė kalbėti su „Kauno vandenų“ vadovais, rašė raštus Kauno savivaldybės vadovams, tačiau jokio konkretaus atsakymo ar pasiūlymo nesulaukė.
Kas tikrasis savininkas?
Tuo metu kaunietės L.Spancernaitės advokatė Brigita Pauliukevičienė teisme pateikė priešieškinio pareiškimą, kuriame teigiama, neva „Kauno vandenys“ neturi teisės vienašališkai nutraukti sutarties su nuomininkais, nes tai nėra įprasta komercinė nuomos sutartis.
Moters seneliui gyvenamosios patalpos buvo suteiktos kaip įmonės darbuotojui, o tarnybiniame bute praleidus ne mažiau kaip 10 metų, žmogus gali būti iškeldintas tik suteikus kitą būstą.
„Nors tokia tvarka galiojo sovietiniais metais, teismai šioje srityje pripažįsta tęstinumą. Valstybės suteikti teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinami visą žmogaus gyvenimą“, – kalbėjo teisininkė.
Negana to, teisme siekiama įrodyti, kad „Kauno vandenys“ net nėra teisėtas parduodamų pastatų savininkas, nes gyvenamosios patalpos turėjo būti paliktos ne įmonei, o perduotos valstybei.
Tai patvirtina byloje esantis 1952 metų tuomečio Kauno miesto vykdomojo komiteto sprendimas, kad šie namas turi būti perduotas savivaldybės žinybiniam butų fondui.
„Kauno vandenys“ neturi jokio dokumento, patvirtinančio namų priklausomybę įmonei“, – kalbėjo B.Pauliukevičienė.
Viešajame registre yra įregistruotas tik 1991 metų balandį pasirašytas tuomečio Kauno mero Vidmanto Adomonio potvarkis įsteigti „Kauno vandenų“ įmonę. Advokatė įsitikinusi, kas Registrų centras neturėjo teisės įregistruoti gyvenamųjų namų kaip „Kauno vandenų“ nuosavybės.
Turtą perduotų valstybei
Teisme reikalaujama pastatų nuosavybės teises perduoti valstybei. Valstybei byloje atstovaujančio Turto banko teisininkų teismo procesiniuose dokumentuose išreikšta nuomonė, kad „Kauno vandenų“ pateikti dokumentai neįrodo, kad šie namai priklauso įmonei nuosavybės teise.
Kas pasikeistų pastatų savininke tapus valstybei?
Teisininkės nuomone, gyventojai iš valstybės galėtų lengvatinėmis sąlygomis įsigyti būstą. Tokia teisė numatyta įstatymuose.
„Naujajam pastatų savininkui grėstų teismo procesai. Kaip galima parduoti turtą, kai ginčijama nuosavybės teisė?“ – stebėjosi advokatė B.Pauliukevičienė.
Jai atrodo, kad sprendimų priėmimą turėtų inicijuoti Kauno savivaldybė, valdanti bendrovę „Kauno vandenys“. Turtas turi grįžti valstybei ir tik tuomet reikia nuspręsti, ką su juo daryti.
„Kauno vandenys“ nėra privati bendrovė, kuri užsiima pastatų statyba arba patalpų nuoma“, – pridūrė B.Pauliukevičienė.
Gali susitarti dėl pirkinio
Bendrovės „Kauno vandenys“ valdybos pirmininkas advokatas Konstantinas Pesenka pranešė, kad įmonė nusprendė parduoti visą tiesioginei veiklai nenaudojamą turtą – anksčiau buvo parduoti poilsio namai Šventojoje, parduodami gyvenamieji namai Kleboniškyje, taip pat keli mažesni objektai.
Pasak teisininko, savininko pasikeitimas dar nereiškia, kad gyventojai privalės palikti turimą būstą. Civilinis kodeksas numato, kad tokiu atveju nuomos sutartys lieka galioti, o nutraukiamos tik tose sutartyse numatytomis sąlygomis.
Įmonės valdybos pirmininko žiniomis, dauguma šių namų gyventojų jau nėra „Kauno vandenų“ darbuotojai, o tik buvusių darbuotojų palikuoniai.
„Gyventojai taip pat gali dalyvauti aukcione ir nusipirkti parduodamą turtą“, – kalbėjo K.Pesenka. Vis dėlto jis pripažino, kad reikia pirkti visą turtą, nes patalpos nebuvo suskirstytos į atskirus butus.
Tokiu atveju reikėtų nemažai pastangų ir net teisininkų pagalbos, kaip tinkamai įteisinti pirkimą.
Parduodamų namų ir žemės sklypo vertę nustatė turto vertintojai, ir K.Pesenka tikino negalintis komentuoti pradinės kainos.
„Žiūrėsime, koks bus susidomėjimas. Jeigu reikės, sumažinsime kainą“, – svarstė K.Pesenka.
Ar sandorio sėkmei neturės įtakos aplinkybė, kad tarp įmonės ir gyventojų vyksta teisinis ginčas?
„Šiuo atveju pats pirkėjas turi įvertinti riziką ir nuspręsti, ar tai nėra kliūtis investicijai“, – mano „Kauno vandenų“ valdybos pirmininkas K.Pesenka.
Nemato reikalo taikyti išimčių
Vilius Šiliauskas
Kauno savivaldybės administracijos direktorius
„Šiais laikais negali būti lygių žmonių ir lygesnių už kitus. Žinybiniai butai yra praeities dalykas, kurio turi nelikti.
Bendrovė „Kauno vandenys“ yra atsakinga už savo valdomą turtą ir efektyvų jo panaudojimą.
Jeigu įmonės vadovai priėmė atitinkamus sprendimus, jie privalo iki galo atlikti ir visus būtinus veiksmus.“
