Vis dėlto, kam įgriso pilkšvas peizažas belaukiant pavasario – architektūros ir interjero studijos „aj-aj“ architektai Arūnas Lapinskas ir Justina Biekšaitė-Bernatavičienė turi pasiūlymų, kaip interjere derinti spalvas. Kad nebūtų monotoniška, architektai siūlo pažvelgti kiek kitu kampu, t. y. į išimtinai vienspalvius interjerus. Taip, supratote teisingai – aptarsime pavyzdžius, kurie pasirenkami labai retai, nebūtinai gyvenamajame plote, kartais nemalonūs akiai, bet yra įdomūs ir ryškiai išsiskiriantys iš bendro dominuojančio buitinio konteksto.
Vienspalvis interjeras – dažnas sprendimas nedideliuose kambariuose arba vizualiai atskiriant konkrečią patalpos funkciją. Turbūt kiekvienas esame matę absoliučiai baltą virtuvę, juodą tualetą arba mėlyną miegamąjį. Visgi ir šiuose pavyzdžiuose vienspalvė visuma sunkiai pasiekiama, nes atsiranda vienas kitas smulkus elementas, nederantis su visuma. Tarkime, juodam tualeto kambariui paieškoję rasime juodą klozetą ir praustuvą, bet iškils problemų įsigyjant juodą tualetinį popierių. Be abejo, pastarasis produktas tikrai egzistuoja, bet neskirtas kasdieniam vartojimui ir yra neadekvačiai brangus, žinant tiesioginę jo paskirtį.
Viena spalva interjere – greičiau fragmentiškas nei visą apimantis veiksnys, tad kviečiame pažvelgti į kraštutinumus. Bene geriausius pavyzdžius sukūrė amerikiečių menininkas Jamesas Turrellas, savo kūryboje nagrinėjantis šviesos ir erdvės santykį.
1979 metais jaunas kūrėjas šiaurės Arizonoje įsigijo 400 tūkst. metų senumo ir 4,8 km pločio Rodeno kraterį. Iki šių dienų vidinis kraterio kūgis yra transformuojamas į savotišką observatoriją be teleskopų, dangui ir saulės šviesai stebėti. Beje, teigiama, kad po 45-erių metų nuo darbų pradžios krateris bus atvertas lankytojams, po to, kai 10 milijonų dolerių darbams užbaigti paaukojo žymusis reperis Kanaje Vestas.
Ši J.Turrello instaliacija vienokia ar kitokia forma keliauja po įvairias pasaulio šalis ir bando žmogaus regos suvokimo ribas. Ypač įspūdingai atrodo 2013 metų projektas „Kvėpuojanti šviesa“. Menininkas iškėlė klausimą, kas atsitiktų, jei šviesa būtų ne priemonė ką nors parodyti, bet tik tai, ką žmogus gali matyti?
Šiuo teiginiu prasideda kelionė į žiūrinčiojo šviesos ir erdvės suvokimo kaitą. J.Turrellas pasirinko skirtingų dydžių belanges erdves ir jas apšvietė intensyvia spalvota šviesa. Įspūdis toks stiprus, kad meninės instaliacijos viduje būnančiam žmogui praktiškai neįmanoma susiorientuoti, nes nebesupranta, kur esąs. Ar tai mažas kambarys, ar milžiniška salė?
Išnyksta riba tarp realybės ir sapno, nes patalpoje nėra įprastos horizonto linijos. Viena meno gerbėja padavė instaliaciją rengusį muziejų į teismą po to, kai apžiūrinėdama meno kūrinį prarado orientaciją erdvėje, nugriuvo ir susilaužė ranką. Be to, ne vienas lankytojas prisipažino, kad „Kvėpuojančios šviesos“ vienspalvės patalpos sukėlė galvos svaigulį ir privertė trumpam prisėsti ant grindų.
Įdomu tai, kad menininkas į šias reakcijas reagavo su šypsena, nes toks ir buvo jo tikslas – sukurti „ištrintas“ erdves be šešėlių, be horizontų, lyg pilotuojant lėktuvą įskristum į grėsmingą debesį ir prarastum žemės traukos jausmą. Verta paminėti ir tai, kad menininką įkvėpė 1930 metais vokiečių psichologo Wolfgango Metzgerio atrastas Gancfeldo efektas, kai vizualinio suvokimo fenomenai, pavyzdžiui, haliucinacijos, iššaukiamos paprastomis, cheminių preparatų nereikalaujančiomis priemonėmis.
Šios J.Turrello erdvės yra puikus pavyzdys ir padrąsinimas nebijoti spalvų. Atskirais atvejais ir skoningo vienspalviškumo. Galbūt ne taip drastiškai, bet savo namų aplinkoje bent iki dešimties procentų matomo ploto galima skirti vienam ryškiam akcentui.
Pabaigai architektūros ir interjero studijos „aj-aj“ architektai su šypsena priduria, kad dangus neapsiniaukia, jei pilkoje minioje pamatome mėlynai dažytus plaukus, per balas bėgame geltonais guminiais batais, o nacionalinėje virtuvėje didžiuojamės rožine sriuba.
Gyvenkime spalvotai!
