„Malūnas malė iki 1951 m., malūnininko šeima išsikėlė į šalia esantį namą ir iškalė datą, žyminčią tam tikros epochos pabaigą; manė, kad viskas baigta. Tačiau pasirodė, kad nebaigta“, – sako pašnekovas.
V. Gaurilčikas ilgą laiką gyveno Ažytėnuose. Prieš trejus metus, genamas noro būti arčiau sodybos, kartu su žmona Lena persikėlė į Barkūniškį. Ar nebuvo gaila palikti vietos, kurioje tiek daug metų gyventa?
„Ten kaimas, o čia – gryna gamta, prie pat upė. Važinėti reikėdavo praktiškai kasdien, tik atsikeli ir jau leki. O dabar vietoj esi, vietoj vis kažką ir dirbi“, – sako jis.
Dabartinis vandens malūno ir jame įsikūrusios kaimo turizmo sodybos savininkas Viktoras Gaurilčikas apie Barkūniškio kaimo istoriją surinkęs daug įdomių faktų.
Ir malė, ir šildė
Senasis ant Šušvės kranto stovintis dvaro malūnas mena senus laikus. „Malūnas pastatytas 1881 metais. Tačiau rašoma, kad malšindama 1863 m. sukilimą caro kariuomenė nuo Surviliškio per Krakes pasiekė Bartkūniškio dvarą, dvaro malūne rado sukilėlių miltus, juos konfiskavo, o malūno darbininkus suėmė. Tad tikriausiai toje vietoje iki 1881 m. stovėjo medinis malūnas“, – svarsto V. Gaurilčikas.
Vandens malūną statė stambus apylinkių dvarininkas Sodoras, valdęs Bartkūniškio, Čistapolio ir Bartkūnėlių dvarus. Dvarai vėliau atiteko jo žentui Jačunskui. Jačunsko dukrai Jadvygai Jačunskaitei (Butkevičienei) priklausė Padubysio, Angirių ir Skinderiškių vandens malūnai, garo malūnas Aukštadvaryje. 1931 m. Jačunsko našlė malūną išnuomojo Zulonui, kuris malūną ir rekonstravo: vietoje dviejų medinių vandens ratų įstatė turbiną, įsteigė vilnų karšyklą, milo vėlyklą.
Kolūkio laikais vandens kanalas, ėjęs palei malūno sieną, buvo užverstas ir pats malūnas ėmė nykti. Ir tik 1979 m. kolūkiui čia įrengus pirtelę, prasidėjo „auksiniai“ senojo malūno laikai, tęsęsi iki pat 1990 m.
„Pirtelėje sutilpdavo 140 žmonių, bet neįsivaizduoju, kaip tuos stalus reikėdavę sustatyti“, – stebisi V. Gaurilčikas. Šeimininkas girdėjęs, kad pirtyje lankėsi ir sovietų armijos generolas, TSRS maršalas Ivanas Bagramianas, taip pat garsiųjų detektyvų apie Štirlicą autorius Julianas Semionovas. Ilgainiui iširus kolūkiams vandens malūnas liko be savininko.
„Šią vietą įsigijau 2001 metais; jau ir šiferio pusės lapų nebuvo, langų vietoje žiojėjo skylės. Malūnas buvo jau pavargęs“, – prisimena dabartinis jo savininkas. Žvelgdama į malūno istoriją, jo žmona nusprendė, kad svarbių datų gale figūruojantis vienetas – labai prasmingas. 1881 m. malūnas pastatytas, 1931 m. – rekonstruotas , iki 1951 m. malė, o štai 2001 m. vėl atgimė naujam gyvenimui.
„Galima manyti, kad malūną statė bažnyčių meistrai – gražūs, dailiai padaryti kampai nebūdingi to meto ūkiniams pastatams. Malūno pamatuose įmūryti gruoblėti juodi akmenys. Jie – lavos kilmės ir vieni seniausių žemėje. Rytuose daoizmo išpažinėjai žvelgdami į tokius akmenis ir medituodami kartais pamato patį žemės atsiradimą. Ir pas mus pagonių alkavietėse yra tokių akmenų; vėliau juoduosius akmenis įmūrydavo bažnyčios paradinėje pusėje“, – įdomia medžiaga dalijasi V. Gaurilčikas.
„Aš pats esu inžinierius mechanikas, daugiau dirbu su metalu, medžio darbai man nėra itin artimi. Įgyvendinant minimalią rekonstrukciją aš nebent idėjų duodu“, – priduria jis.
Buvęs Bartkūniškio dvaro malūnas, kaip ir pats dvaras, įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.
Malūno renesansas
Į malūne įrengta kaimo turizmo sodybą, atnaujintą pirtį svečiai atvyksta ne tik iš Lietuvos. Apie vieną iš susitikimų su verslo magnatais kaimo turizmo sodybos savininkai pasakoja išsamiau:
„Atsimenu, kaip į sodybą atvažiavo „Panevėžio auridos“ atstovai: buvo penktadienis, balandžio tryliktoji ir dar pilnatis. Daugelis – velniukais apsitaisę. Su jais buvo ir toks paprastas, malonus žmogus iš Vokietijos, megztukas toks pašiuręs, su visais bendrauja, alų gurkšnoja. Prie manęs priėjo vienas iš firmos darbuotojų ir paklausė, ar aš žinau, kas čia toks. Sakau, nežinau, gal koks vadybininkas jūsų. „Ne,– sako, – čia firmos savininkas Šmitzas (Schmitz)“. Pradėjau internete ieškoti daugiau... Skaitau: „Turi 7 gamyklas pasaulyje, yra antras žmogus pagal turtingumą tarp šeimos firmų savininkų Europoje (pirmasis – „Porsche“). Toks paprastas žmogus; nė už ką nepasakytumei...“
Ant Šušvės kranto įsikūrusi sodyba mena senus laikus.
Įmintos pėdos
Kasdienės priežiūros reikalaujanti sodyba – ne vienintelis V. Gaurilčiko ryšys su Barkūniškio kaimu. Barkūniškyje 1978 m. jis baigė aštuonmetę mokyklą, vėliau mokslus tęsė Krakėse. Senoji septynmetė mokykla veikė Bartkūniškio dvare. Vėliau mokykla perkelta į kitą pastatą, kuriame įsikūrė ir paštas. 2010–2011 m. mokykla buvo uždaryta; dabar pastatas jau visiškai sugriuvo. Kalbama, kad mokyklą nupirko pasiėmęs paskolą verslininkas ir dingo. Tad dabar pastatas tarsi neturi šeimininko.
Dabar Barkūniškio kaime gyvena apie 60 žmonių. 1959 m. jų buvo netoli šimto.
„Mokyklą Barkūniškyje baigiau 1978 metais, tada klasėse buvo net po 20 vaikų“, – prisimena V. Gaurilčikas.
„Ažytėnai, kaip buvusi centrinė kolūkio gyvenvietė, liko didesnė, nors ir ten žmonių žymiai sumažėjo. Barkūniškyje jų liko dar mažiau“, – pabrėžia pašnekovas.
„Jaunimas keliasi į Krakes, Kėdainius, didesnius Lietuvos miestus. Daugiausia kaimo žmonių dirba Dovydiškių ir Ažytėnų žemės ūkio bendrovėse, taip pat dalis važinėja į Krakes, Kėdainius“, – apie nūdienos gyvenimą pasakoja V. Gaurilčikas.
Barkūniškio kaime – Bartkūniškio dvaras
Pasigrožėję vaizdingais Šušvės krantais, traukiame kito žymaus Barkūniško objekto link – Bartkūniškio dvaro. Jisai stūkso maždaug už pusės kilometro nuo vandens malūno.
Pakelyje malūno savininkas pažeria dar ne vieną įdomų pasakojimą.
„Visą laiką kaimas buvo vadinamas Bartkūniškiu, tačiau 1988–1989 m. gal ir kiek skubotai, neišdiskutavus buvo nuspręsta, kad du Bartkūniškiai Kėdainiuose – negerai. Ir kad žmonės nesupainiotų dviejų kaimų: vieno, esančio šalia Kėdainių, su kitu, esančiu Krakių seniūnijoje, šį pavadino Barkūniškiu – nuo augalo barkūno pavadinimo. Tačiau įdomu, kad dvaro pavadinimas išliko toks pat: kaimas vadinamas Barkūniškiu, o dvaras – nuo seniausių laikų žinomas kaip Bartkūniškio“, – neseną istoriją primena pašnekovas.
Medinis dvaras žavi ir kultūros paveldo specialistus.
„Atvažiavusi Rumšiškių muziejaus architektūros skyriaus Medinės architektūros tyrimo ir mokymo centro kultūros paveldo specialistė dr. Rasa Bertašiūtė nustebo pamačiusi Bartkūniškio dvarą ir palygino jį su dar išlikusiu Aristavėlės dvaru; jos manymu, šisai jam niekuo nenusileidžia, jeigu dar nepralenkia. Žvelgiant jos akimis, Bartkūniškio dvaro būta įspūdingo.
„Radviliškio rajone mačiau atstatytą panašaus dydžio Jonaitiškių dvarą. Autentiškas, dailiomis langinėmis. Patikėkite, dabar puikiai atrodo“, – sako patirties iš paveldo lobynų besisemiantis kaimo turizmo sodybos įkūrėjas.
Laimingasis švaistūnas
Kaimo turizmo užuomazgos, kaip juokauja V. Gaurilčikas, Barkūniškyje atsiradusios dar tarpukariu. Dvaro savininko Zulono sūnus mokėsi Kaune ir su draugais dažnai atvykdavo į tėvui priklausiusį dvarą. Linksmybės tęsdavusios iki ryto. Sūnus buvęs lengvo gyvenimo mėgėjas: kortos, kazino... Žmonės pasakodavę, kad merginos ant stalų šokdavusios, o jis joms į batų kulniukus iš revolverio šaudydavęs. Ir dvarą iki 1940 m. prašvilpė. Stambesnieji ūkininkai buvo į Sibirą ištemti, o jo nebebuvę, už ką vežti.
Pokario metais dvare veikė mašinų ir traktorių stotis (MTS), dirbtuvės; vėliau įkurta septynmetė mokykla, dar vėliau įrengti butai mokytojų šeimoms. Dabartinis dvaro savininkas – vienas iš mokytojos sūnų.
Senajame dvare
O štai, kur buvę, kur nebuvę, privažiuojame Bartkūniškio dvarą. Randame neužvertas duris.
„Tai dvare gyvenate?“ – klausiu pasitinkančio šeimininko.
„Vargstam, – sako jis, – užklupote netikėtai, būtų buvę galima barzdą nusikusti.“
Pašnekovas prisistato esąs Petras Pilinkus. Čia jis gimęs ir augęs, čia šeimą sukūręs. Du jo sūnūs gyvena Kaune.
„Čia tik prižiūriu per vasarą; pats nesikišu, dvaras sūnui priklauso, nežinau, ar jis ketina ką daryti“, – paaiškina.
Papasakoja, kad prie dvaro buvo tvenkinys iškastas, o dugnas akmenimis grįstas. Netoliese dvaro teka Smagrietupio ir Rūdynės upeliukai.
P. Pilinkus mokslus pradėjo eiti Ažytėnuose, vėliau mokėsi Bartkūniškio dvare veikusioje mokykloje, čia ir egzaminus laikė.
„Mokyklą perkėlė į kitą vietą; dabar naujosios mokyklos tik sienos belikę“, – sako P. Pilinkus.
O mes pasidžiaugiame, kad dvaras negriūna, kad „apkamšytas“, ir atsisveikiname.
Keliaudami po nedidelį ir jaukų Barkūniškio kaimą, akimis nulydime gražias, sutvarkytas sodybas; čia gyvena ir Krakių M. Katkaus gimnazijos mokytojas Romualdas Varnas, įsikūrusi medikų šeima. Kitame Šušvės krante – jau Ažytėnai. Bet tai – jau kito pasakojimo pradžia.
