Ko gero, daugeliui kyla klausimas, kodėl kaimo pavadinimas yra būtent Šventybrastis? Vietinė poetė Nijolė Urbonienė gyvenvietės pavadinimą grindžia įdomia istorija: „Prieš daug metų šiose apylinkėse gyveno vienas ligonis, o pas jį keliavo kunigas su Švenčiausiuoju Sakramentu. Buvo pavasaris, polydis, kunigo arklys pasibaidė, todėl dvasininkas įkrito į upelį ir nuskendo. Tai buvo Brastos upelis, todėl ir pavadinimas yra Šventybrastis.“
Bendruomeniškumas – didžiausia vertybė
Paklausus, kaip gyvena Šventybrasčio kaimo žmonės, bendruomenės centro pirmininkė Vida Pliauskienė atsako paprastai: „Gyvename neblogai. Į kaimą atsikrausto naujos šeimos, nauji žmonės. Yra tokių, kurie atsikrausto į senelių, tėvų namus. Galiu pasakyti, kad gyvenvietė gražėja – ko gero, jaunos šeimos skatina ir senuosius gyventojus pasitempti.“
„Štai palyginus neseniai įsirengėme bendruomenės centrą. Šventybrasčio žmonės labai geri, daug kas prisidėjo, aukojo pinigų. Nuoširdžiai dėkojame ir vietiniams ūkininkams, kurie taip pat daug prisidėjo prie bendruomenės centro statybos. Neatlygintinai dirbo Ksaveras Ramanauskas bei Jonas Kerulis. Šiems vyrams didžiausi laurai, nes jie aukojo ne tik savo laiką, bet kai kada net ir medžiagas – vamzdžius, kuriuos jie padovanojo bendruomenei“,– dėkingumą išreiškia bendruomenės centro pirmininkė.
Švenčių netrūksta
Bendruomenės centro pastatymas Šventybrasčio gyventojams buvo labai svarbus, kadangi jame organizuojami įvairūs renginiai bei koncertai. Kraštiečiai pasakoja, kad šventės labai pagyvina kaimo gyvenimą: per organizuojamus renginius žmonės susirenka, pasikalba, išgeria arbatos prie sumuštinukų, renginiuose ryšius stiprina ir giminės bei kaimynai. Gyventojai teigia, kad į Šventybrasčio šventes atvažiuoja žmonių iš visos apylinkės.
Tačiau renginius organizuojančios moterys atskleidžia, kad lyginant su jaunais gyventojais, rengiamos šventės bei pasibuvimai yra įdomesni garbaus amžiaus žmonėms: „Kas yra iš senesnių gyventojų, tai jiems viskas įdomu, kas tik organizuojama Šventybrastyje. Jie visada labai laukia ateinančių švenčių. Smagu, kad sulaukiame daug atsako iš bendruomenės. Su jaunaisiais kiek sunkiau – dauguma čia gyvenančių jaunų žmonių dirba mieste, augina vaikus, todėl neturi daug laiko įsitraukti į bendruomenės gyvenimą.“
Nepaisant to, Šventybrasčio kaime kasmet organizuojama daug gražių švenčių, į kurias susirenka labai įvairaus amžiaus gyventojai. Keletas iš tokių švenčių yra Devintinės, Atsimainymo atlaidai. Artimiausi atlaidai bus organizuojami rugpjūčio 4-ąją dieną – vėl bus rengiamas koncertas, gerai praleisti laiką susirinks kaimo žmonės. Be abejo, Šventybrasčio gyventojai švenčia ir tokias plačiai paplitusias šventes kaip Naujieji metai ar Joninės.
Dėl tokio sėkmingo renginių organizavimo bei bendruomenės įtraukimo į viešąjį gyvenimą moterys laurų negaili bendruomenės pirmininkei Vidai Pliauskienei: „Anksčiau visko būdavo mažiau, štai dabar pareigas eina Vida, ji aktyvesnė, imasi iniciatyvos ir organizuoja.“
Į tokius pagyrimus Vida Pliauskienė atsako kukliai: „Pažįstu šio krašto žmones, o žmonės pažįsta mane. Šventybrasčio žmonės labai geri, bendraujantys bei padedantys. Man malonu dirbti, kad jiems būtų gerai. Tik gaila, kad neturime kokio nors muzikos kolektyvo. Yra kelios moterys, kurios gieda bažnyčioje – jos geba dainuoti, tačiau neturime vadovo.“
Gilus istorinis paveldas
Šventybrastyje taip pat gausu įvairių istorinį paveldą turinčių vietų bei paminklų. Atvykus prie bažnyčios buvo smagu matyti prižiūrėtą ir puikiai sutvarkytą aplinką, įdomu pasivaikščioti prie įvairių paminklų. Dauguma jų yra prie pat Kristaus Atsimainymo bažnyčios, pavyzdžiui, 1863 m. Sukilėlių slėnis ir kapinės, Česlovo Milošo senelių kapas, Nepriklausomybės paminklas ir kt. Kadangi daugelis įdomių vietų yra vienoje vietoje, labai patogu, nes viską apeiti galima pėsčiomis. Prie pat bažnyčios yra ir didingi šimtamečiai ąžuolai – botaninis gamtos paveldo objektas. Medžių aukštis siekia 24 metrus, o kamienų storis – daugiau nei pusantro metro!
Tačiau, kad ir kokia didinga yra Šventybrasčio aplinka, didelė dalis kaimo grožio kyla būtent iš jame gyvenančių žmonių. Aplankius populiariąsias gyvenvietės vietoves bei istorinius paminklus, nusprendėme pasigilinti į Šventybrastyje esančių žmonių gyvenimo būdą.
Medžioklė – gyvenimo hobis
Vienas iš žmonių, su kuriais turėjome garbės pasikalbėti, yra Kėdainių r. medžiotojų klubo „Šventybrastis“ pirmininkas Antanas Karosas. Pirmininkas pasakoja, kad sodybą Šventybrastyje klubas nusipirko dar 2015-aisiais metais ir pradėjo ją įsirenginėti. Atvykus turėjome galimybę pamatyti energingai lakstančius danielius su jaunikliais bei pasižvalgyti po įrengto medžiotojų klubo vidų.
Medžiotojas teigia, kad patekti į medžiotojų klubą gali ne bet kas: „Yra tam tikros priėmimo taisyklės ir mokesčiai. Jei žmogus įvykdo visas sąlygas, tada priimame.“
„Aš pats medžioju jau maždaug 28-eri metai. Tarybiniais laikais, kai augome, nebuvo daug pramogų. Dabar vaikų į lauką negali išvaryti, kad palakstytų, o anksčiau mamos negalėdavo mūsų parvaryti namo“, – juokiasi medžiotojas.
„Ilgą laiką buvo draugų, kurie medžioja, tai ir man buvo noras. Gyvenimas taip pasisuko, kad vyrai priėmė mane į kolektyvą, laikas bėgo, o dabar jau devintus metus esu klubo pirmininkas“, – apie savo įsitraukimą į medžioklę pasakoja vyriškis.
Paklausus, ar medžioklė yra brangus sportas, medžiotojas A. Karosas atsako šmaikščiai: „Yra anekdotas – kuo skiriasi vaikai nuo medžiotojų? Ogi tuo, kad pas medžiotojus žaislai brangesni.“
„O šiaip tai kaip čia pasakius, yra nario mokestis, kurį turi sumokėti kiekvienas, tačiau jis daugiau simbolinis. Yra ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo mokestis, kurį taip pat privalome sumokėti. Šį mokestį padengiame iš klubo nario mokesčio. Taip pat klubo nario mokesčio pinigus išleidžiame pašarams“, – teigia medžiotojas.
„Dabar keleri metai, kai žiemos lengvesnės, tačiau kai būna daugiau sniego, daug stirnų neišgyvena. Stirna prieš eidama miegoti turi atkapstyti sniegą ir gulti ant žemės, bet kai sniego sluoksnis didelis, gyvūnas nepajėgia jo atkapstyti, todėl gulasi ant sniego, šąla, o tai lemia sunkias ligas. Būdavo tokių metų, kai rasdavome po 7–8 negyvas stirnas vienoje vietoje. Kai padidėja sniego danga, vežame daug pašarų. Tuo mums labai padeda ūkininkai Jonas Misevičius, Kęstutis Šulcas bei Vytautas Banevičius, Andrius Rutkauskas“, – apie savo patirtį kalba klubo pirmininkas.
Kokių gyvūnų gausu Šventybrasčio apylinkėse?
„Mūsų medžioklės plotuose šiuo metu didėja stumbrų populiacija, kurie, kaip žinote, yra Raudonojoje knygoje. Šernų likę labai mažai, juos pakirto afrikinis kiaulių maras. Taip pat pas mus gyvena lūšys ir vilkai. Dėl šių plėšrūnų kiek sumažėjo stirnų populiacija. Mes jų net nemedžiojame, kad populiacija išliktų tame pačiame lygyje. Nemedžiojame ir tokių gyvūnų kaip zuikiai, bet jų yra. Be to, yra ir lapių“, – pasakoja medžiotojas.
Ne paslaptis, kad tokia miško gyvūnų gausa sukelia ir šiek tiek nesklandumų kaimo gyventojams.
„Problemų daugiausia sukelia stumbrai – išmindo ūkininkų laukus“, – teigia Šventybrasčio seniūnaitė Rasa Kisielienė.
„Problemų sukelia ir šernai su kiškiais – būna, nueinu į daržą, žiūriu, bulvės išknistos šerno nosimi. Kitos moterys kaime pasisodina kopūstų, kitą dieną pamato, kad kopūstų nebėra, ir pastebi bėgantį kiškį“, – atvirauja poetė Nijolė Urbonienė.
Poezija – Dievo dovana
Tiesa, poetė taip pat gali pasigirti išleidusi savo eilėraščių knygą „Šventa Brasta“. Paklausus apie moters pašaukimą, N. Urbonienei žodžių nestinga: „Eilėraščiai, humoreskos, dainos – rašau viską. Būna dirbi namuose, tada atsisėdi ir parašai porą eilėraščių. Rašau jau nuo senų dienų, todėl man patys žodžiai eina, net galvoti nereikia. Be to, labai myliu knygas – jos mano palaikymo komanda. Taip pat užsisakau daug žurnalų bei laikraščių.“
Verta paminėti, 77-erių metų poetės planuose yra ir kita poezijos knyga, kuri turėtų būti išleista jau kitąmet.
Paklausus, ar moteris nuo jaunystės gyvena Šventybrastyje, moteris atsakė: „Ne, mano tėviškė prie chemijos gamyklos – Zabieliškis. Į Šventybrastį atsikrausčiau 1966 metais, vos ištekėjusi. Iš pradžių gyvenome pas vyro tėvus, kol pasistatėme savo namus, kuriuose gyvenu iki dabar. Su vyru užauginome 3 vaikus – 2 dukras ir sūnų. Visi vaikai baigė mokslus, turiu 10 anūkų ir esu labai laiminga“, – džiaugiasi Nijolė Urbonienė.
Neįprastas kiemas
Įdomiu hobiu pasižymi ir Jonas Sabaitis – pilotas, kolekcionuojantis senus automobilius. J. Sabaitis kieme laiko savo volgų kolekciją. Tiesa, vienos iš jų yra geriau išsilaikiusios už kitas, tačiau bet kokiu atveju vaizdas atima žadą. O jei lankytojui neužtenka senųjų automobilių, kad prarastų amą, kieme stovi tikras veikiantis lėktuvas, su kuriuo pilotas kartais skrodžia dangų.
„Skraidau jau nuo 1977-ųjų metų, po to padariau pertrauką, daugiau dėmesio skyriau šeimai, o dabar prieš maždaug aštuonerius metus vėl nusipirkau lėktuvą ir grįžau prie seno hobio. Mano manymu, skraidymas jau yra mano sieloje. Aš paprastas žmogus, man nieko daugiau nereikia – tik šeimos ir retkarčiais paskraidyti“, – atvirauja Jonas.
Šventybrastis – gražios sodybos ir svetingi žmonės
Taip pat galima paminėti, kad Šventybrastyje gyvenantys žmonės puikiai tvarko savo sodybas. Keli pavyzdžiai būtų Kisielių šeimos sodyba bei šilauogininkų Jolantos ir Audrius Nistirenkų įrengta nuostabi sodyba, prie pat namo turinti tvenkinį bei visai šalia esantį šilauogių ūkį.
Vizito pas A. Nistirenko metu įsitikinome, kad Šventybrastyje gyvenantys žmonės išsiskiria svetingumu – vos tik įėję pro sodybos vartus buvome šiltai sutikti, mums buvo aprodytas šilauogių ūkis, gavome paragauti ir šių skanių uogų.
Nereikėtų pamiršti ir augalų bei medelių verslu užsiimančios kraštietės Rasos Čižinauskienės sodybos, kuri išsiskiria erdviu, puikiai prižiūrėtu kiemu ir stulbinančiu vaizdu į tolumoje esančią gamtą. Sodybos kieme gausu dekoratyvinių medelių, kurie labai pagyvina, pagražina aplinką.
Po apsilankymo Šventybrastyje drąsiai galima teigti, kad šiame kaime gyvenantys žmonės – vieni svetingiausių bei šviesiausių žmonių, kokius galima sutikti Kėdainių krašto apylinkėse. Matyt, gerąsias Šventybrasčio gyventojų savybes lėmė ir krašto gili istorinė praeitis bei nuostabaus grožio aplinka. Užbaigti šią kelionę labiausiai tinka poetės Nijolės Urbonienės išsakytas šiltas palinkėjimas: „Linkiu visiems mylėti gyvenimą bei žmones, ir tada viskas bus gerai!“
