Kūrybinė šeima jau išaugo iki trisdešimties narių ir visi kartu šiemet atšoko įkurtuves savo naujuose namuose: jaukiame biure sostinės stoties rajono prieigose, kurį patys ir suprojektavo.
Tačiau bene saldžiausias praėjusių metų derliaus vaisius – 490 kvadratinių metrų vila Giruliuose, kurios interjerą Lietuvos architektų sąjungos ir „Lietuvos ryto“ grupės rengiamo konkurso „Mano erdvė 2019“ tarptautinė vertinimo komisija paskelbė geriausiu.
Šio projekto autoriai – Andrė Baldišiūtė, Algimantas Neniškis, Kasparas Žiliukas ir Julija Jurevičienė. Trys pirmieji kūrėjai pasidalijo, kaip atsirado ši įspūdinga vila.
– Jūsų kūrybos ceche kuriami itin skirtingi darbai – viešosios erdvės, biurai, kvartalai, atsiranda konversijos. Tačiau per metus imatės tik 1–2 namų. Ar ne mažoka tokiai didelei kompanijai?
Andrė Baldišiūtė: Užtenka, nes tokiems darbams reikia daug laiko, jėgų, energijos ir širdies. Kol kartu su užsakovu išgryniname jo svajones, kokių namų jis išties nori, užtrunka nemažai laiko.
Dažnai žmonėms sunku paaiškinti, kokio būsto jie nori, tad atsineša paveiksliuką, kuriame – gražus namelis, židinys, šviečiančios lemputės. Tačiau mūsų darbo patirtis jau leidžia teigti, kad greičiausiai užsakovas nori ne tokio namo, o tame paveikslėlyje sukurtos jaukios atmosferos.
Jis tai nori atkartoti savo namuose. Tada prasideda mūsų darbas – teisingai interpretuoti užsakovų svajones. Na, ar žmogų laimingesnį padarytų raudonas namas? Turbūt ne.
Ar nelaimingesnį žalias? Turbūt ne, nes viskas ne apie tai. Svarbiausia – sukurti erdvę, kuri džiugintų, jaudintų, gal liūdintų ar kartais erzintų. Sudaryti namuose tinkamą atmosferą – tai svarbiausias projektavimo procesas.
– Kalbate apie tai, ko negalima nusipirkti parduotuvėje? Tai turbūt ne užuolaidos ar šviestuvai, o tai, ko negali užčiuopti, bet jauti – emocija?
A.B.: Daug ką gali ir nusipirkti. Juk vien nusiprausęs žmogus nėra gražus, yra visuma – jo drabužiai, batai, elgsena. Tas pat ir name. Tai negali būti tik architektų gražiai sudėliotas ir įgyvendintas projektas, jei šeimininkai nepuoselės namų, jie ir nedžiugins.
Jei net ne vietoje bus pastatyta Kalėdų eglutė arba ne tos spalvos girliandos švies – visa tai veiks emocijas. Kiek žmonės atiduoda meilės, tiek jos ir turi. Girulių vilos užsakovai – šviesiausias toks pavyzdys. Jiems namai labai svarbūs, jie atsakingai juos kūrė, todėl ir turime tokį puikų rezultatą.
– Žinau, kad Girulių vilos savininkai pas jus atėjo su paveikslėliu, kuriame vaizdas neturėjo nieko bendra su dabartiniu jų namu. Būstas atsineštoje nuotraukoje labiau priminė legendinio serialo „Santa Barbara“ herojų namus – arkiniai langai, baltas fasadas.
Kaip jums pavyko įkalbėti žmones atsisakyti amerikietiškos svajonės ir pasirinkti modernų namą?
A.B.: Būtent toje nuotraukoje matėme ne namą, o jų svajonę gyventi jaukiai ir gražiai. Jiems visai nereikėjo jos atsisakyti. Mes tik interpretavome tą svajonę šiuolaikiška architektūros kalba. Kadangi užsakovai – žmonės su polėkiu, jie nesunkiai pagavo mūsų paleistą mintį. Nuo to ir pradėjome.
Algimantas Neniškis: Daugelis žmonių įsitikinę, kad einant pas architektą būtina jam parodyti namą, kokio jis norėtų. Nebūtina. Juk nuėję pas gydytoją nesakome jam, ką operuoti.
Žinoma, išvydus vizualinę medžiagą lengviau suprasti, ko užsakovas tikisi. Bet tik pradėję dirbti priartėjame prie esmės – kaip vis dėlto atrodys namas. Nes dažniausiai ne tik užsakovas nežino, ko jis nori, bet ir mes, tačiau turime įgūdžių tai atskleisti, pasiekti norimą rezultatą konkrečioje vietoje konkrečiam žmogui.
A.B.: Prieš 15 metų išvydusi užsakovo atsineštą vaizdelį būčiau sakiusi – o Dieve, tikrai nesiimsime. Prieš 10 metų jau būčiau galvojusi – na, gerai, žiūrime, iš viso to gal ką ir išeis padaryti. O prieš 5 metus jau atsirado pasitikėjimas savimi ir supratimas, kad nuotraukoje turime pamatyti ne vaizdą, o jausmą ir sugebėti jį teisingai interpretuoti.
Nuėjusi į kirpyklą ir nusinešusi Claudios Schiffer nuotrauką galiu pasakyti, kad noriu atrodyti taip pat kaip ji, nors nieko bendra su ta moterimi neturiu. Tačiau kirpėja supranta mano svajonę ir iš salono išeinu laiminga.
Architekto užduotis lygiai tokia pat – nepratrūkti išgirdus ar išvydus užsakovų norus, o priešingai, įkvėpti ir padrąsinti. Kai to išmoksti, lengviau dirbti.
– Negi neturėjote užsakovo, kuris būtų atėjęs į jūsų biurą be jokių nuotraukų ir vaizdelių, o tiesiog pasakęs – patinka kaip dirbate, patinka jūsų braižas, todėl sukurkite man tinkamus namus?
A.B., A.N.: Vieną tokį turime. (Juokiasi.) Bet su juo dirbame 20 metų.
– O kiek paprastai trunka individualaus namo statybos – nuo projekto idėjos iki rakto?
A.B.: 3–4 metus, ne trumpiau. Jei projektą rengtume be užsakovo, viskas vyktų kur kas greičiau. Bet kai atsiranda architekto ir užsakovo duetas, kai prisijungia rangovas, reikia daug sprendimų priimti kartu, tada laikas ir išsitęsia.
Bandome įtikinti, kad jie jaustųsi komfortiškai patikėję mūsų sakoma tiesa, nes jei jie nepatiki, jei nesijaučia gerai, nesijaus laimingi, visada kirbės galvoje, kad gal reikėjo daryti kitaip.
Ar apsimoka mums statyti individualius namus? Sunku vienareikšmiškai į tai atsakyti. Tarkime, jei pradžioje suskaičiuoji ir įsivertini darbą, kad, tarkime, procesas užtruks metus, tada ir kaina yra išdėliota metams. Bet jei viskas užsitęsia?
Greičiausiai ir kaltų nėra, tai tiesiog natūralus procesas. Bet mes jau įkėlę koją į tą procesą ir tikrai nebegalvojame, ar tai mums apsimoka.
Pagrindinis dalykas – pavyksta ar nepavyksta projektą įgyvendinti.
Jei nesiseka, jei neįtikinai užsakovo, ieškai naujo sprendimo, grįžti atgal ir vėl iriesi į priekį.
Dėl to procesas užtrunka kelerius metus.
– Na, beveik balauro studijos. Turbūt per tą laiką, kol statomas namas, užsakovai gerokai išlavėja, patiki geros architektūros galiomis?
A.N.: Visa širdimi visomis jėgomis stengėmės, kad taip būtų. Mes projektuoti mokomės 10 ir daugiau metų: praktikos užsienyje, darbas įvairiuose biuruose, kol pagaliau imame suprasti, kaip namas gali padėti žmogui, kaip apskritai architektūra gali keisti jų gyvenimą.
Bet ne tik užsakovai kai ką gauna iš architektų, ir mes iš jų – irgi.
Gauname kitus gyvenimus, kitus poreikius, kasdienę rutiną ir mokomės tai atsieti nuo savo gyvenimo ir ne stengtis pakeisti, o įvykdyti pageidavimus.
A.B.: Beveik visi žmonės, kuriems projektuojame, daug pasiekę savo profesinėje srityje. Todėl negalime jiems sakyti, kad nori kokių nors nesąmonių ar išvis klaidingai mąsto apie gerą namą. Jie sunkiu darbu užsidirbo tai, ką turi, ir kitaip gyvena asmeninį gyvenimą nei mes, jūs ar dar kas nors. Suprantame tai ir daug išmokstame iš jų.
Kartais negali patikėti, kad reikia dviejų indaplovių, bet tikrai reikia, kaip ir didelio garažo, vyno rūsio, daug kambarių. Turi įvertinti jų galimybes ir nuo jų atsispirti. Jie tai gali turėti, o gera architektūra gali būti laiptelis į kitą jų gyvenimo kokybę.
– Ar turtingi užsakovai nešokdina architektų: vieną dieną jie nori vienos terasos, kitą – jau dviejų, trečią sugalvoja, kad gerai būtų ir pirtelė namuose?
A.B.: Čia kaip žmonių santykiai šeimoje. Kol tampame panašūs, tampame komanda, visko pasitaiko, bet ateina laikas, kai jie patiki mumis visu šimtu procentų ir tada jau paleidžia.
Tai labai aiškiai pajuntame.
– Sakykite, lengviau dirbti, kai niekas neriboja – laikas, pinigai, turinys ar kai rėmai vis dėlto apibrėžti?
A.B.: Kai niekas neriboja, labai sunku. Štai kai sau darai – neturi jokio atspirties taško, nes atrodo ir taip gerai, ir anaip, visi penki variantai puikūs, tiesiog negali savęs dėl kurio nors vieno sprendimo įtikinti ar sau paneigti. Rėmai labai padeda.
A.N.: Tam tikri rėmai yra visada. Pavyzdžiui, šlaitas sklype, klimatas, kitos dedamosios. Sudėtingiausias yra apsisprendimo klausimas, o dažnai viską palengvina apibrėžtas biudžetas.
Tada nelieka daug variantų, vienas kitas, bet turi suktis itin kūrybiškai, kad padarytum ne tik pigų, bet kartu ir geriausią projektą. Iššūkiai visada išprovokuoja išskirtinius sprendinius.
Nes jei jų nėra, jei daugmaž viskas aišku, tiesiog suprojektuosi namą pagal savo tą dieną turimas žinias ir išeis toks stereotipinis variantas.
Tiek iššūkiai, tiek užduotys, kurios iš pradžių gali atrodyti keistos, galų gale virs puikiu rezultatu, išdygs unikalus namas.
Tiesa, būtina sąlyga mums: daug dirbti ir profesionaliai išspręsti viską iki galo.
– Grįžkime į Girulius. Kokie pagrindiniai elementai pildė pirmuosius namo eskizus – jūra ir žmonės?
A.N.: Daug elementų kartu. Vila stovi gyvenamųjų namų kvartale, o juk kai gyveni šalia jūros, tad natūralu, kad norisi glaudesnio santykio su ja, o ne su kaimynais.
Toks noras turėjo įtakos kiemo formavimui – atsirado įvairaus dydžio bei paskirties lauko erdvių, iš kurių veriasi vis kitoks vaizdas – lyg paveiksle ar nuotraukoje, jas visas sujungia mediniai takeliai.
Medžiai, dangus ir tolumoje žėrintis jūros horizontas ragino kopti į viršų, todėl įrengtos antrojo aukšto bei stogo terasos, kuriose gali tiesiog paskęsti pušų lajose ar palydėti saulėlydį.
Šeimininkų šeima didelė – šeši vaikai, beveik visi jau gyvena atskirai arba išvykę mokytis, tačiau tėvai pageidavo, kad kiekvienas turėtų savo vietą, todėl pastatas padalytas į du tūrius siekiant sukurti skirtingas erdves įvairioms funkcijoms. Šie namai yra tarsi uostas, į kurį visi nori grįžti.
Kasparas Žiliukas: Didžiulis laimėjimas – pastato medžiagiškumas. Namas tarsi nulietas iš vietinių medžiagų, ypač žavingai atrodo stogo danga iš smiltainio, kvarcinės kilmės akmens (tai stipriai susipresavęs smėlis).
Jo spalva ir kuriama nuotaika artima jūrai, o tai susiję su užsakovų hobiu – jėgos aitvarais. Medinė namo konstrukcija artima jį supančioms pušims.
Prie bendro vilos rezultato labai prisidėjo rangovas. Mes buvome viena komanda. Kartais užtekdavo telefono skambučio ir statybų vadovas išspręsdavome problemas be papildomų brėžinių.
A.N.: Medinės šio namo konstrukcijos dabar matomos kaip galutinė pastato apdaila, interjeras, o juk jos buvo pastatytos pradinėje statybų stadijoje. Pirmiausia buvo išlieti pamatai, tada iškeltos konstrukcijos. Statybininkams išties buvo nelengva užduotis, bet jie puikiai susitvarkė.
– Ketverius metus dirbote Giruliuose – atmintinai žinote kiekvieną namo linkį, turbūt užsimerkę ir dabar matote vaizdus pro to namo langus, susidraugavote su šeimininkais.
Koks jausmas apima architektus, kai jie pabaigia darbus?
A.B.: Ketverius metus dirbome su rūpesčiais, žmonės jau įsikėlė į namą, o mes vis dar sprendėme jų problemas, telefonuose buvo gausu namo nuotraukų su nepavykusiomis detalėmis.
Kai kolegoms norėjome parodyti, koks gi gražus tas namas, negalėjome to padaryti, nes patys matėme tik kreivą kampą, ne ten įsuktą varžtą, mat mūsų darbas – surasti, kas netobula, ir viską ištaisyti.
Ir tik tai padarę nusiuntėme į Girulius fotografą, vėliau pamatėme nuotraukas ir pradėjome džiaugtis rezultatu – viskas pabaigta, viskas puiku, žmonės laimingi.
Paskutinis užbaigiantis ir vainikuojantis kūrybą veiksmas – jos fotografavimas. Jis svarbus tiek mums, tiek užsakovams, kurie išvysta savo namus iš šalies.
A.N.: Kai baigiamas projektavimas ir išeini iš objekto, tas momentas pakilus, net graudus. Juk per kelerius metus būni tiek įsijautęs į namą, jo šeimininkus, jų gyvenimą, kaip į kokį užkabinantį serialą.
Serialas baigiasi, tu nebeturi to namo rakto. Durys užsidaro, eina titrai. Galvoji, negi tai jau viskas? Iš tiesų net ašaros rieda.
