Ligoninėje su virusu užsikrėtusiais ligoniais dirbanti dr. A.Kirilova teigė, kad ji bandė įspėti vienišą vyrą ir jauną šeimą, su kuriais dalijasi keturių kambarių butą, siūlydama virtuvėje dėvėti kaukes, rašoma www.nytimes.com.
Kaimynai atsakė: „Mums nerūpi ir darysime, ką norime“, – gūžčiodama pečiais sakė ji.
Rusijos komunalinių butų, kurie yra Sovietų Sąjungos relikvija, tačiau kuriuose vis dar gyvena šimtai tūkstančių žmonių, dauguma Sankt Peterburge, gyventojai, vargu, ar gali tinkamai saviizoliuotis norėdami išvengti koronaviruso.
Viename bute atskiruose kambariuose gyvena nuo šešių iki daugiau nei 20 žmonių, paprastai šeimai tenka po vieną kambarį, o virtuve ir vonios kambariu tenka dalytis su kitais. Sankt Peterburge komunaliniuose butuose gyvena apie 500 tūkst. žmonių, kas sudaro 10 procentų visų miesto gyventojų.
Gyvenimas komunaliniuose butuose visada buvo sunkiai toleruotinas. Taisyklės, gyvenant kartu su žmonėmis, kurie, tikėtina, vieni kitų nekenčia, yra labai subtilios. Ilgalaikiai nesutarimai itin dažni.
„Dėl nepakankamo privatumo žmonės tampa labai įtarūs, – teigė Sankt Peterburgo Europos universiteto antropologijos profesorius ir esė apie komunalinį gyvenimą autorius Ilja Utekhinas. – Net geriausiais laikais, kurių, sąžiningai kalbant, šio miesto komunalinių butų gyventojams nebuvo daug, jie tiki, kad jų kaimynai nori pridaryti visokių nuostolių. Jie bijo. Jie tikri, kad, jų nesant, kaimynai nužiūrinėja ir liečia jų daiktus.“
Įtampą padidino koronaviruso grėsmė. Rusija, kurioje užregistruota daugiau kaip 500 tūkst. atvejų, užima trečiąja vietą pagal užsikrėtusių žmonių skaičių po JAV ir Brazilijos.
Sveikatos priežiūros institucijos nepaskelbė statistinių duomenų apie infekcijas komunaliniuose butuose Sankt Peterburge. Tačiau lėtas infekcijos išplitimas padidino įtampą tarp gyventojų ir atskleidė skurdą bei prastas gyvenimo sąlygas.
Komunalinių butų idėja kilo iškart po 1917 m. Bolševikų revoliucijos. Procese, kurį jie vadino „tankio kūrimu“, komunistai padalijo turtingųjų rūmus ir, pavertę juos butais, perkėlė tūkstančius neturtingų šeimų.
Gauti komunaliniai butai, kurių šiandien yra apie 69 tūkst., arba 40 proc. gyvenamojo nekilnojamojo turto Sankt Peterburge, tapo architektūrinės prabangos ir kasdienybės vargo mišiniu.
Milijonai žmonių Sovietų Sąjungoje gyveno komunaliniuose butuose. Didžioji dalis dabar jau išsikėlę už Sankt Peterburgo, kur daugybė istorinių pastatų buvo paversti komunaliniais butais, ribų.
Būstuose, kur kadaise vaikščiojo Rusijos aristokratai, gyventojai ginčijasi dėl triukšmo, neplautų indų, alkoholio priklausomybę turinčių kaimynų, svečių ir mikrobų.
Komunaliniai butai yra niūrių erdvių pasaulis su kabančiais laidais, rudos spalvos kriauklėmis, nuplyšusiais tapetais ir keistais kvapais, tačiau aukštomis lubomis ir originaliais XIX amžiaus lipdiniais, žalvario apdaila ir parketo grindimis.
„Tai nuostabus miestas, – sakė nekilnojamojo turto agentė Maia Parkhomenko, kuri perka komunalinius butus investuotojams ir apgyvendina jų gyventojus mažesniuose privačiuose butuose. – Kol nedirbau nekilnojamojo turto agente, jis atrodė monumentalus, gražus. Tada pamačiau tai, ką slepia fasadai, ir pasibaisėjau. Žmonės eilėse laukia vonios, yra blusų ir tarakonų.“
Kol kas Rusijoje nėra su pandemija susijusių neramumų požymių. Tačiau įtampa auga tarp komunalinių butų gyventojų.
Sudėtingame komunalinių namų gyventojų socialiniame modelyje, klausinėjimas apie kosulį ar čiaudulį, nepaisant, kad tai gali būti gyvybiškai svarbu pandemijos metu, yra laikomas pagrindinės taisyklės pažeidimu, įsibraunant į ir taip menką privatumą.
Pavyzdžiui, kai kosulys prasidėjo kitame kambaryje, Kirilova neklausė, ar jos kambario draugai turėjo virusą, ji teigė, kad buvo įspėta nesikišti į kitų asmeninius reikalus.
Jekaterina Melnika, gyvenanti kambaryje šalia Kirilovos, interviu buto virtuvėje metu teigė negalinti prisiminti gydytojos įspėjimo kaimynams apie darbą COVID 19 skyriuje, tačiau pridūrusi, kad galbūt ji tiesiog nesuprato.
Tačiau pažymėdama, kaip griežtai gyventojai saugo savo privatumą, ponia Melnika sakė, kad nemano, jog būtų priimtina poros, gyvenančios gretimame kambaryje, su kuria ji dalijasi virtuve ir vonios kambariu, paklausti, kodėl maždaug dvi savaites šie praleido lovoje.
„Kartais žmogus būna tiesiog namuose, bet aš nežinau, kodėl“, – sakė ji ir pridūrė, kad jos vyras kosėjo ne dėl viruso, bet dėl to, kad jis yra ilgametis rūkalius.
Viename garsesnių miesto komunalinių butų, kur kadaise buvusi ištaiginga rezidencija, pastatyta caro vasalams iš Centrinės Azijos, menininkė Sonya Minayeva gyveno panašiai kaip ir prieš pandemiją.
„Aš iš principo nesiimu jokių atsargumo priemonių“, – sakė 32 m. S.Minayeva. Ji atsisako dėvėti kaukę koridoriuje ar virtuvėje, manydama, kad žmonės turėtų džiaugtis gyvenimu ir per daug nesigilinti į riziką. Rusijos valdžia skatina kaukių nešiojimą, tačiau nesiūlė konkrečių nurodymų komunaliniams butams.
Visgi viena vyresnio amžiaus kaimynė ėmė įtartinai žiūrėti į ją. Minėtoji kaimynė kol kas nesurengė akistatos, mat baiminasi, kad iškilęs skandalas gali sutrikdyti ramybę.
„Jaučiama įtampa“, – sakė S.Minayeva interviu savo kambaryje, kur, jau senokai į anapilį iškeliavusio emyro pageidavimu, 3,6 metro aukščio lubas puošė gipso lipdiniai, vynuogių kekės ir angelai. Komunaliniame duše pilna pelėsio, kurio kvapas jaučiamas net per aukštos kokybės kaukę N-95.
„Tvyro tyli paranoja“, – sakė ji.
Mažesnių nepatogumų kilo ir dėl karantino, nes gyventojai visi kartu „užstrigo“ namuose.
„Niekas nevažiuoja į darbą, – sakė ji. – Neįmanoma nuspėti, kada bus galima nusiprausti. Tvarka tapo visiškai nenuspėjama.“
Neseniai vieną dieną, šviečiant kaitrinei lemputei, kabančiai ant vielos virtuvėje, migrantas Azizas Eganudiyezas leido laiką kepdamas omletą.
Jis dalijasi butu su jauna šeima ir kitais darbuotojais migrantais. Vaikų motina nerimavo dėl rizikos, tačiau kaukės nenešiojantis A.Eganudiyezas ją nuramino.
„Aš netikiu virusu, – sakė jis. – Niekas iš mano pažįstamų, jo neturi.“
