Antrą šimtmetį skaičiuojančius buvusius evangelikų liuteronų maldos namus Garliavoje paversti įspūdinga erdve Editai pavyko tik iš antro karto.
Prieš maždaug 15 metų kartu su italu verslo partneriu Florio ji dažnai važiuodavo pro apleistą ir jau akyse nykstantį pastatą. Nemažai investuojantis į įdomius NT objektus Florio pasiūlė moteriai pasidomėti, ar pastato šeimininkai nenorėtų jo parduoti.
Nors Editai ši idėja neatrodė rimta – argi kas nors Lietuvoje pardavinėja bažnyčias? – ji vis dėlto išsiaiškino. Ir taip, apsvarstę pasiūlymą, krikščionys ryžosi sandoriui.
Bažnyčios pastatas sovietmečiu buvo virtęs kailių perdirbimo cechu, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę grąžintas teisėtiems jo šeimininkams evangelikams liuteronams.
Tačiau atgaivinti maldos namus jie neturėjo lėšų. Tad Editos skambutis jų nesuglumino, priešingai – išgirdę, kad pora ketina čia įrengti su turizmu susijusį meno centrą, net apsidžiaugė, kad pastatas atgis.
Belangis, begrindis vaiduoklis su asbesto stogu ir į sienas įsigėrusia bei jas niokojančia kailių perdirbimui naudota druska naujiesiems šeimininkams pasirodė dar liūdniau, nei jie buvo prieš tai įvertinę. Todėl apskaičiavęs biudžetą – dideles investicijas ir kuklią grąžą italas nuleido rankas: neapsimoka. Garliavos „senolis“, deja, buvo perparduotas.
Tačiau Edita jo nepamiršo. Dešimtmetį gyvenusi Italijoje, ji grįžo į Lietuvą, baigė architektūros mokslus, įkūrė Righetto studiją ir visus tuos metus netyčia ar tyčia vis užsukdavo į Garliavą pasižiūrėti, ar mezgasi gyvybė Vytauto gatvėje stovinčiame pastate. Buvo akivaizdu, kad ne.
Moteris atsargiai ėmė svajoti – gal verta surizikuoti ir antrą kartą bandyti jį nusipirkti? Tačiau planą-chuliganą savo studijos komandai ji pristatė tik prieš ketverius metus, kai buvo galutinai apsisprendusi.
„Įmonėje atsirado papildomų lėšų, ir aš nebenorėjau gaišti laiko, nes mačiau, kad ta bažnyčia tuoj apskritai subyrės“, – prisimena Edita. Ji paskambino pastato šeimininkei ir darsyk lipo ant to paties grėblio. Tik šį kartą ji buvo stipresnė – ir finansiškai, ir emociškai. Žinojo, kad labai nori ir kad jau gali.
„Turėjau architektūrinę viziją ir visas galimybes tai įgyvendinti – dirbame su garsiais tiekėjais iš Italijos, pirmiausia jiems pristačiau savo projektą, visi mane palaikė, nė vienas jų neatsisakė dalyvauti vykdant bažnyčios atgimimo scenarijų.
Tad visi aukštos kokybės baldai, interjero aksesuarai, įranga, net kai kurios statybinės medžiagos keliavo į Garliavą iš pirmų rankų. Tai buvo didžiulė paspirtis“, – moteris neslėpė, kad kitaip šio architektūros ir interjero kūrinio sąmata būtų perlipusi sveiko proto ribas.
Edita žino, kad kolegos ją laiko ne tik tapytoja ir architekte, bet ir verslininke. Ir nors ji išties puikiai moka skaičiuoti, žino, kiek ir dėl ko investuoja, pirmiausia save vadina menininke, nes jai svarbiausia – emocija. Be jos nieko nesukurtų. Tai, ką ji padarė Garliavoje, – tik patvirtina.
Elegantiškai sukurtas santykis tarp praeities ir šiandienos, tarp istorijos ir dabarties atveria menininkės pagarbą tradicijoms ir kartu parodo, kaip virtuoziškai ji sugeba valdyti modernios architektūros įrankius.
„Norėjau bažnyčios interjerą sudėlioti itin preciziškai, kad po kokių 20 metų, jei prireiktų, būtų galima viską tvarkingai išardyti ir išsinešti“, – sakė Edita.
Todėl visas antras aukštas yra atitrauktas nuo sienų per 1,5 metro, jis atitvertas stiklu, pro kurį matyti visas bažnyčios gyvavimo dienoraštis, laiko surašytas ant šimtamečių plytinių sienų.
Antrojo aukšto konstruktyvas suręstas taip, kad jame nėra nė vienos tvirtinimo detalės. Tačiau svarbiausia užduotis, kurią Edita išsikėlė, – nepadaryti klaidos, kuri sumenkintų ypatingo pastato architektūrą.
„Išsaugoti paveldą buvo mano sąžinės ir garbės reikalas, o ne todėl, kad tai numato įstatymas“, – keliskart pabrėžė kūrėja.
400 kv. metrų erdvėje iki smulkmenų buvo apgalvotas kiekvienas interjero vingis. Antrame aukšte įsikūrė Righetto studija, pirmas aukštas skirtas ekspozicinei erdvei.
Būsimų čia vyksiančių renginių idėjų užrašinėje Edita jau pasižymėjo keletą. Su verslo partneriais ji derasi dėl išskirtinių ekspozicijų, skirtų tam tikram prekės ženklui ar kūrėjui.
Tik tai bus ne reklaminiai gamintojų vakarėliai. Kaunietė užsimojo plačiau – ji nori mus lavinti ir parodyti, kas yra geras dizainas. O tiems, kurie kratosi garsių prekės ženklų, „nes tai snobiška“, papasakoti, kiek daug tuose ženkluose yra istorijos ir aistros kūrybai.
„Geras dizainas, gera architektūra, šokis ir muzikas – Garliavoje tilps viskas“, – žada šeimininkė, jau šį vakarą pademonstravusi savo puikų meninį skonį. Bažnyčios pastato atgimimo šventės svečiai mėgavosi išskirtine modernaus šokio trupės „Aura“ ir atlikėjo Igno Pociūno, žinomo kaip Daddy Was A Milkman, specialiai šiai progai parengta programa.
