Ukrainietė interjero dizainerė: apie patirtą šoką pabėgėlių stovykloje Milane, kurį laikė savo antraisiais namais

Interjero dizainerė, interjero dizaino studijos „Studio 725“ įkūrėja Katerina Kovalenko, Rusijos kariuomenei įsiveržus į Ukrainą, buvo priversta bėgti iš šalies.

Interjero dizainerė, interjero dizaino studijos „Studio 725“ įkūrėja Katerina Kovalenko, Rusijos kariuomenei įsiveržus į Ukrainą, buvo priversta bėgti iš šalies.
Interjero dizainerė, interjero dizaino studijos „Studio 725“ įkūrėja Katerina Kovalenko, Rusijos kariuomenei įsiveržus į Ukrainą, buvo priversta bėgti iš šalies.
Projektas Como, Italijoje, 2021 m. , autorė – K. Kovalenko.<br>Interjero dizaino studijos 725 vizual. ir nuotr.
Projektas Como, Italijoje, 2021 m. , autorė – K. Kovalenko.<br>Interjero dizaino studijos 725 vizual. ir nuotr.
Projektas Como, Italijoje, 2021 m., autorė – K. Kovalenko.<br>Interjero dizaino studijos 725 vizual. ir nuotr.
Projektas Como, Italijoje, 2021 m., autorė – K. Kovalenko.<br>Interjero dizaino studijos 725 vizual. ir nuotr.
Projektas Como, Italijoje, 2021 m., autorė – K. Kovalenko.<br>Interjero dizaino studijos 725 vizual. ir nuotr.
Projektas Como, Italijoje, 2021 m., autorė – K. Kovalenko.<br>Interjero dizaino studijos 725 vizual. ir nuotr.
Estetinės medicinos klinika, Kijeve, Ukrainoje, 2019 metai, autorė – K. Kovalenko.<br>Interjero dizaino studijos 725 vizual. ir nuotr.
Estetinės medicinos klinika, Kijeve, Ukrainoje, 2019 metai, autorė – K. Kovalenko.<br>Interjero dizaino studijos 725 vizual. ir nuotr.
Estetinės medicinos klinika, Kijeve, Ukrainoje, 2019 metai, autorė – K. Kovalenko.<br>Interjero dizaino studijos 725 vizual. ir nuotr.
Estetinės medicinos klinika, Kijeve, Ukrainoje, 2019 metai, autorė – K. Kovalenko.<br>Interjero dizaino studijos 725 vizual. ir nuotr.
Estetinės medicinos klinika, Kijeve, Ukrainoje, 2019 metai, autorė – K. Kovalenko.<br>Interjero dizaino studijos 725 vizual. ir nuotr.
Estetinės medicinos klinika, Kijeve, Ukrainoje, 2019 metai, autorė – K. Kovalenko.<br>Interjero dizaino studijos 725 vizual. ir nuotr.
co.de parodų salė, Kijevas, Ukraina, 2021 m., autorė – K. Kovalenko.<br>Interjero dizaino studijos 725 vizual. ir nuotr.
co.de parodų salė, Kijevas, Ukraina, 2021 m., autorė – K. Kovalenko.<br>Interjero dizaino studijos 725 vizual. ir nuotr.
co.de parodų salė, Kijevas, Ukraina, 2021 m., autorė – K. Kovalenko.<br>Interjero dizaino studijos 725 vizual. ir nuotr.
co.de parodų salė, Kijevas, Ukraina, 2021 m., autorė – K. Kovalenko.<br>Interjero dizaino studijos 725 vizual. ir nuotr.
Interjero dizainerė, interjero dizaino studijos „Studio 725“ įkūrėja Katerina Kovalenko, Rusijos kariuomenei įsiveržus į Ukrainą, buvo priversta bėgti iš šalies.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Interjero dizainerė, interjero dizaino studijos „Studio 725“ įkūrėja Katerina Kovalenko, Rusijos kariuomenei įsiveržus į Ukrainą, buvo priversta bėgti iš šalies.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

Apr 10, 2022, 4:16 PM

Architektūros portale „Dezeen“ ji pasidalijo jautria istorija, kaip atsidūrė Milane, mieste, kurį kadaise vadino savo namais, tik jau kaip karo pabėgėlė.

Vasario 24 d. 6 val. ryto mane pažadino draugo skambutis: „Prasidėjo karas. Kelkis.“ Prieš porą dienų iš Kijevo buvau atvykusi į savo gimtąjį miestą centrinėje Ukrainoje, kad galėčiau pabūti su mama – kaip tik buvo jos gimtadienis. Taigi, karą pasitikau mieste, kuriame gimiau.

Pirmąją karo savaitę buvau pasiryžusi likti Ukrainoje. Buvau su mama, nenorėjau jos palikti, o ji nenorėjo palikti savo namų. Tuomet dar tikėjome, kad viskas greitai baigsis.

Visus apėmė panika. Traukiniai buvo tokie pilni, kad žmonės net negalėjo nueiti į tualetą, todėl 12–18 valandų trukusiose kelionėse dėvėjo sauskelnes.

Tuo metu Kijeve kaip tik įgyvendinau kelis interjero projektus: butų, namų, parodų salės, tačiau, žinoma, klientai man nebesumokėjo. Kas galvotų, kaip sumokėti interjero dizaineriui, kai pastatas bet kurią sekundę gali būti susprogdintas. Taigi per vieną akimirką praradau visus projektus ir uždarbį.

Galiausiai situacija tapo pernelyg rimta ir pavojinga, kad galėtume pasilikti šalyje. Nusprendėme išvykti kitą sekmadienį ketvirtą valandą ryto.

Lauke buvo dar tamsu, kol patyliukais sėlinome prie automobilio, labai bijojau. Pažeidėme komendanto valandą, todėl kareiviai galėjo mus nušauti net nepaklausę, kodėl draudžiamu metu esame lauke.

Visur tykojo pavojus. Niekur nebuvo maisto, vandens ir degalų. Antrąją kelionės dieną praleidome eilėje prie degalų. Kiekviename mieste, į kurį įvažiuodavome, mus pasitikdavo oro pavojaus sirenos. Jos mus lydėjo iki pat sienos. Karo metu smegenys greitai prisitaiko.

Pirmoji diena sukrečia. Tačiau šį jausmą greitai pamiršti, nes reikia tiesiog išgyventi. Kiekviena nauja sirena ne tokia bauginanti, o po 15-tos ji jau atrodo kaip eilinis garso takelis tavo kasdieniame gyvenime.

Kelionės metu nebuvo laiko emocijoms. Jaučiausi taip, lyg būčiau gavusi švirkštą adrenalino tiesiai į smegenis, todėl labai gerai suvokiau esamą akimirką ir buvau pasiruošusi bet kurią sekundę pulti.

Pirmosiomis kovo 8-osios dienos ryto valandomis mes su mama pagaliau kirtome Rumunijos sieną. Savanoriai mus pasitiko su gėlėmis, maistu, antklodėmis. Visi verkė. Kitą rytą atsibudau mero kabinete, kuris buvo paverstas laikina pabėgėlių stovykla.

Keista, bet nebūti Ukrainoje buvo beveik sunkiau nei būti joje, nes nežinojau, kas vyksta su mano namais ir šeima, kurią palikau.

Tą pačią dieną savanoriai padėjo mums surasti autobusą, vykstantį į Milaną. Italijoje žmonės įprastai turi du namus: „prima casa“ ir „seconda casa“. O man Milanas buvo tarsi mano „seconda casa“ – antrieji namai. Pirmą kartą ten persikėliau 2017 m., dirbau su baldų prekės ženklu „Molteni&C“.

Praėjo penkeri metai, kol susikūriau patogų gyvenimą Milane: visus tuos metus dariau viską, kad man pavyktų. Visgi galiausiai praėjusių metų gruodį, likus vos dviem mėnesiams iki karo pradžios, grįžau atgal į Kijevą.

Tai, kad grįžau į Italiją kaip pabėgėlė ir apsistojau Raudonojo Kryžiaus stovykloje, viename iš Milano šiaurinių priemiesčių, atrodė kaip žiauri ironija. Ten penkias dienas praleidome karantine, laukdami, kol gydytojai surinks duomenis apie mūsų sveikatą. Visą tą laiką vis dar gyvenau išgyvenimo režimu.

Aš ir mano mama gyvenome kambaryje kartu su 20 kitų moterų ir jų vaikais, dalijomės dviaukštėmis lovomis. Nebuvo nė akimirkos tylos. Kūdikiai nuolat verkdavo, aš tiesiog negalėjau užmigti. Buvau išsekusi ir prislėgta.

Kadangi moku italų kalbą, pasisiūliau vertėjauti pabėgėliams. Pasibaigus karantinui, mus su mama perkėlė į kitą stovyklą. Tiesiog įsodino į taksi su lagaminais – mes nė nesupratome, kur važiuojame. Buvau girdėjusi gandų, kad nuolatinėse stovyklose yra mažesnių kambarių, todėl puoselėjau viltį pagaliau sulaukti ramybės.

Galiausiai taksi sustojo prie septynių aukštų pastato, kuris, kaip paaiškėjo, buvo religinė prieglauda nuo smurto bėgančioms moterims ir vaikams – mačiau daugybę Jėzaus statulų ir ant sienų užrašytų maldų. Aš vienintelė iš visų pabėgėlių mokėjau italų kalbą, todėl visiems vertėjavau, stovyklos direktorius mums pasakė, kad būsime apgyvendinti grupėmis po 20 žmonių. Turėjau nustoti versti, nes negalėjau sustoti verkti. O jis tepasakė: „Jūs bent jau gyvi. Jūs pabėgote iš karo zonos, ko dar norite?“

Žinau, neteisinga sakyti, jog sąlygos buvo siaubingos. Bet, manau, kad žmonėms, neturintiems jokių lūkesčių, lengviau. Mano mama ten buvo savotiškai laiminga, nes prieš karą ji mažai keliavo ir džiaugėsi tuo, kad turi maisto ir kur miegoti. O aš dar prieš porą mėnesių gyvenau įprastą gyvenimą Milane, o dabar atsidūriau šioje stovykloje.

Iš pradžių buvo gera pagaliau būti saugiai, apsistoti kur nors ilgiau nei vienai nakčiai. Bet po savaitės norėjau tik grįžti į savo kasdienybę, miegoti kambaryje be rėkiančių vaikų, kurie nėra mano. Mes, dvidešimt žmonių, naudojomės vienu vonios kambariu be spynos ant durų.

Visgi baisiausia man buvo tai, kad vakarais mums neleisdavo būti lauke, o toks draudimas iš manęs atėmė bet kokį normalumo jausmą. Kiekvieną dieną 22 val. turėjome pasirašyti sąraše, kad įrodytume, jog esame čia. Kiekvieną vakarą į kambarį ateidavo žmogus ir į veidą nukreipdavo žibintuvėlį, norėdamas darsyk mus patikrinti. 

Tai buvo tarsi kalėjimas.

Laimei, man pavyko susisiekti su Milane gyvenančiu architektu, kuris mudviem su mama pasiūlė apsistoti jo bute tiek, kiek to reikės. Mano mama liko stovykloje, kad ir toliau galėtų gauti pagalbą iš Vyriausybės: maitinimą tris kartus per dieną ir 2,50 euro kišenpinigių.

Kad galėčiau įsidarbinti Italijoje, man reikia mokesčių mokėtojo kodo, registruoto adreso ir leidimo gyventi. Tačiau man atrodo, kad Vyriausybė daro viską, kad reikalingų dokumentų gavimo procesas būtų kuo ilgesnis ir sudėtingesnis. Pateikiau prašymą, bet neįsivaizduoju, kada sulauksiu atsakymo – po mėnesio, dviejų, trijų? Atrodo, kad jie laukia, kol baigsis karas, kad nereikėtų išduoti per daug leidimų čia dirbti.

Dabar gyvenu iš santaupų ir draugų pagalbos. Tikrai neturiu plano, tiesiog turiu svajonių. Tokioje situacijoje taip sunku galvoti apie ateitį. Visgi jau kartą pradėjau nuo nulio, todėl žinau, kad galiu tai padaryti ir vėl.

Su mama svajojame kada nors grįžti į Ukrainą. Bijau, kaip jausiuosi matydama, kaip viskas sugriauta. Jau ir taip sunku žiūrėti vaizdo įrašus iš Kijevo: juose gatvės ir parduotuvės, pro kurias praeidavau, paverstos griuvėsiais.

Sykiu didžiuojuosi, kad esu interjero dizainerė, nes būtent mes atstatysime miestą. Jau sulaukiau laiškų iš užsienio architektų ir inžinierių, siūlančių pagalbą, ir, tikiuosi, kad, pasibaigus karui, galėsiu tapti bendruomenės, kuri atkurs mūsų šalį, dalimi.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kokia infliacijos Lietuvoje ateitis?