– Trumpai papasakokite apie savo namus: kokio jie tipo, stilistikos?
– Butas, kurį įsigijau, pastatytas 1952 m., Kaune, Maironio gatvėje. Erdvė nedidelė – 47 kv. m, tačiau viskas suplanuota labai patogiai. Įdomu tai, kad butas apeinamas ratu: į vonią galima patekti ir iš miegamojo, ir iš koridoriaus. Toks plano tipas buvo gana populiarus tuo metu.
Labai patinka, kad namai arti tiek Dramos, tiek Muzikinio teatro – vos trys minutės pėsčiomis. Taigi visai šalia kultūrinė aplinka, kuri nepaprastai įkvepia. Stilių įvardyti man nelengva, tačiau, sakyčiau, kad vyrauja moderni klasika, yra šiek tiek eklektikos, liturginių motyvų, aukso detalių. Tikriausiai galima pastebėti, kad mėgstu įvairų stilių: ir modernų, ir klasikinį, ir eklektišką. Sunku išskirti vieną, kuris labiausiai patinka. Tai atsispindi ir namų aplinkoje.
– Bendradarbiavote su dizainere Nerija Sabaliauskiene. Ar pats turėjote idėjų, ar viską patikėjote savo srities specialistei?
– Interjerą kūrėme kartu su Nerija. Galėčiau sakyti, kad tai bendras mūsų rezultatas, kūrybinis darbas. Man su Nerija labai lengva bendradarbiauti, visiškai atitiko auros (juokiasi). Rasti dizainerį, kuris padarytų viską pagal mane, labai sunku. O su Nerija sutapo ir požiūris. Esu labai išrankus, tad daugelis specialistų man nepatiko.
Dažnai būna, kad aš pats surandu kai kuriuos daiktus, nusiunčiu dizainerei nuotraukas, tada ji atrenka, kas atrodo tinkamiausia. Pavyzdžiui, stiklinė kolona ir kavos staliukas buvo mano idėja – šie baldai suteikia erdvei daug lengvumo. Labai norėjau zebro kailio kilimo, kuris tiko bendrame vaizde. Nustebino, kad jis itin lengvas ir plonas, tačiau visiškai nesiglamžo, net po kurio laiko nėra dėvėjimo žymių. Aišku, būna, kad nusiperku ir su ja nepasitaręs… (juokiasi). Tačiau Nerija moka meistriškai suderinti visiškai skirtingus dalykus. Taip bendromis jėgomis kūrėme šį projektą. Dabar tiesiog nebenoriu išeiti iš buto (juokiasi). Namai man – oazė, kur atsipalaiduoju, pailsiu, pasisemiu energijos.
– Nuo ko atsispyrėte kurdami interjerą? Ar buvo daiktų, kurie padiktavo viso buto stilistiką?
– Kai pradėjome dirbti, Nerija rado dvi skulptūras, kurios, atrodė, čia tiktų. Trečias pirkinys buvo valgomojo stalas. Sakyčiau, nuo jo viskas prasidėjo, prie jo taikėme kambarių spalvas.
Įdomu tai, kad neturėjome jokių vizualizacijų, dirbome kitais principais, nei dabar priimtina, labiau iš pajautimo ir ieškodami išskirtinių daiktų. Dizainerė vaikščiojo po antikvarinių baldų parduotuves ir Vilniuje skirtingose vietose rado kelias skulptūras. Pirmoji – leopardas, stovinti ant stalo, ir berniukas ant palangės.
Taip pat namie yra XIX a. skulptūra „Hermis“, kuri man labai simboliška (prekybos, verslo, kelionių dievas), pagaminta iš bronzos. Kita – netgi V a. kinų šuns skulptūra, reiškianti namų apsaugą, pagaminta iš akmens. Be skulptūrų savo namų neįsivaizduoju – jos yra akcentas ir namų išskirtinumas.
– Gal galėtumėte detaliau papasakoti apie pasirinktas medžiagas? Atrodo, kad teko suderinti ištisą jų įvairovę.
– Dominuoja aukso tonai, kailis, oda, metalo fasadai (virtuvė aukso spalvos), yra akmens, bronzos, stiklo, medienos (ąžuolo grindys). Medžio detalių yra ir daugiau, pavyzdžiui, medines žaliuzes rinkomės, kad nesumažintume erdvės. Iš pradžių planavome rinktis juodas aksomines užuolaidas, kurios vis dėlto būtų atėmusios daug erdvės. Nors atrodo, kad bute labai daug skirtingų medžiagų, tačiau Nerija moka jas suderinti labai harmoningai, tad visiškai pasitikėjau jos patirtimi ir stiliaus pajautimu.
– O kaip dėl baldų, apšvietimo sprendimų, dekoro elementų?
– Baldai daugiausia pasirinkti nauji, bet labiau klasikinio stiliaus. Taip pat Nerija pasiūlė lubinius šviestuvus ir toršerus. Ir miegamajame, ir pagrindiniame kambaryje pasirinktas šviesos diodų apšvietimas, nėra jokių centrinių šviestuvų. Apskritai, stengėmės norimą nuotaiką išgauti pasitelkdami toršerus, sieninius ir stalinius šviestuvus. Beje, daug rinkomės „Eichholtz“ produktų, jie visada pasiteisina, nes tarpusavyje puikiai dera.
Namus labai puošia „Eichholtz“ paveikslai: vienur kabo tigrų paveikslai, kitur – balti, minimalistiniai kūriniai. Džiaugiuosi, kad koridoriuje ir vonioje pasirinktas sendintas stiklas, veidrodis. Tai praplėtė erdvę, suteikė jaukumo, dekoratyvumo. Nusprendėme pritaikyti ir paslėptas duris, kurios dabar gana populiarios. Jas rinkausi, nes man patinka, kai viskas būna paslėpta (juokiasi).
– Jūsų namuose gausu vintažinių, antikvarinių daiktų. Kur jų ieškote? Lietuvoje, užsienyje?
– Kaip minėjau, labai daug tokių daiktų pasiūlė dizainerė Nerija. Nors daugiausia randu Lietuvoje, į panašias krautuvėles mėgstu užeiti ir užsienyje. Taip pat bendrauju su vienu antikvaro specialistu, kuriam nusiunčiu norimo daikto nuotrauką, ir jis suranda. Taip iš Prancūzijos į miegamąjį atkeliavo veidrodis, ne viena skulptūra, krištoliniai šampano šaldymo kibirėliai. Namuose tikrai daug smulkmenų, kurios yra surinktos iš skirtingų vietų, ir tai suteikia savito žavesio.
– Kas suformavo tokį jūsų estetikos pojūtį? Gal idėjų semiatės iš pasaulinio lygio restoranų, kavinių, kitų viešųjų erdvių?
– Tikrai daug visko randu programėje „Pinterest“. Jau daug kam įprasta įkvėpimo ieškoti būtent ten. Tačiau iš kelionių taip pat parsivežu nemažai idėjų. Pavyzdžiui, Londone labai žavi privataus klubo „Annabel’s“ interjeras. Teko ten švęsti Naujuosius, tad tikrai paliko neišdildomą įspūdį. Aišku, daug įkvėpimo suteikia ir kelionės, be galo gražu Italijoje: kavinių, viešbučių, restoranų aplinka teikia inspiracijų.
– Laurynai, jūsų buto išskirtinumas tas, kad jame nėra virtuvės, kokią daugelis įsivaizduoja.
– Mano namuose tikrai nėra įprastos virtuvės, o tai kitiems galbūt nesuprantama. Ji visiškai paslėpta durelėmis, kurias paprasta atidaryti. Gartraukis veidrodinis, šaldytuvas paslėptas. Aš neturiu didelio poreikio suktis virtuvėje, nes namie negaminu. Tačiau dėl buto likvidumo nusprendžiau įrengti bent minimalų maisto gaminimo kampą. Virtuvė atrodo kaip svetainės dalis, stalviršis dekoruotas paveikslais, vazomis, dekoratyviomis daiktadėžėmis, ant sienelės kabo veidrodis – net nepagalvotum, kad tai yra virtuvė (juokiasi). Tačiau toks mano tikslas ir buvo, kurį pavyko pasiekti.
– Sakote, kas nemėgstate buities detalių…
– Tikrai taip ir yra. Aš nemėgstu buities, tad mano bute visa technika, kiek įmanoma, paslėpta. Vonioje nepamatysite stiklinių su dantų šepetėliais, katėms skirtų kraiko dėžių ar virtuvės rakandų, orkaitės, kaitlentės… Man svarbu, kad namuose kiekvienoje erdvėje vyrautų estetika. Šį butą pirkau, nes sužavėjo platus, elegantiškas holas, o man patinka viešbučio tipo stilius. Jį stengiuosi išlaikyti visuose namuose.
– Kas jums yra prabanga? Kaip manote, kaip bėgant laikui keičiasi jos suvokimas?
– Sakyčiau, kad mėgstu ne prabangą, o gražius daiktus. Man gražūs daiktai tie, kurie džiugina, suteikia malonų jausmą. Laikui bėgant matau, kad požiūris į prabangą stipriai keičiasi. Kuo toliau, tuo labiau supranti, kas yra prabanga, kas kuria vertę.
– Kokiais baldais ir interjero sprendimais džiaugiatės labiausiai?
– Stikline kolona su „Hermio“ skulptūra, kuri man labai simboliška. Tačiau galiu drąsiai sakyti, kad kiekvienas daiktas džiugina. Interjere išgauta puiki simbiozė, tad aš visada su džiaugsmu skubu grįžti namo.
– Kaip manote, ar interjero stilistiką galima išgryninti tik per ilgą laiką, atsakingai renkant baldus, ieškant ir derinant išskirtinius aksesuarus? Kodėl?
– Nors butas įrengtas per 4 mėnesius, kai kurie daiktai tikrai rinkti per ilgą laiką. Tačiau pastebiu, kad mano skonis keičiasi: tai, kas patiko prieš 2–4 metus, dabar jau nebedomina.
Sakyčiau, pasikeitė į vakarietiškesnę pusę (šypsosi). Visai kitaip pradėjau vertinti kokybę, stilių, ilgaamžiškumą. Beje, aš laikausi nuomonės, kad namus reikia rengti vieną kartą. Jei butą susiremontavau, antrą kartą tikrai to nedarysiu, geriau parduosiu (juokiasi). Dabar atrodo, kad nekeisčiau nieko, bet bus matyti ateityje.
– Su kokiais iššūkiais teko susidurti, kas pasirodė sunkiausia ir ko nebenorėtumėte kartoti?
– Didelių iššūkių nebuvo, viskas atrodo gana paprasta ir lengva. Tikriausiai viena to priežasčių yra surasti tinkamus žmones. Na, tiesa, iššūkis buvo, kai netyčia meistras kaimynų butą apliejo skystu betonu (juokiasi).
– Turite restoraną „Laurus“, kuriame taip pat jaučiama išskirtinė atmosfera. Ką įdomiau kurti: namų ar restorano aplinką?
– Man apskritai patinka kurti. Tad visada sugalvoju, ką dar padaryti, patobulinti. Restorano dizainas kelia daug iššūkių. Svarbu suderinti, kad būtų gražu, patogu ir klientams, ir darbuotojams. Į restoraną ateina masės skirtingų žmonių, tad reikia apgalvoti labai daug dalykų, apie kuriuos nesusimąstai kurdamas savo namus. Juk kiekvienas savaip įsivaizduoja, kas gražu, kas ne, kritikuoja, išsako nuomonę. Dabar vyksta naujo restorano įrengimo darbai, tad labai smagu, kad galiu prisidėti kurdamas dar vieną projektą.
