Kauniečiai Lina (33 m.) ir Algimantas (30 m.) Grigai šį rudenį įžengė į naujus namus. Didelis keturių kambarių butas Kauno centre, tarpukariu statytame daugiabutyje K.Donelaičio gatvėje, pilnas autentiškų detalių.
Anksčiau studijavę ir dirbę Vilniuje bei svečiose šalyse, pastaruosius trejus metus kauniečiai nuomojosi butą Žaliakalnyje, Lelijų gatvėje.
„Ten mums labai patiko, buvo tyku, ramu. Turėjome puikius kaimynus. Bet norėjosi savo namų. Tad metus ieškojome tinkamo varianto. Prisipažinsiu, šito buto net nemačiau tarp parduodamų. Galiausiai įvyko juokinga istorija, ir štai mes čia“, – pasakojo A.Grigas.
Architektas kauniečiams pažįstamas iš judėjimo „Ekskursas“. Jis rengia ir veda nemokamas ekskursijas po Kauno tarpukario ir įdomius kitų laikotarpių statinius.
Sėkmę lėmė didesni skaičiai
K.Donelaičio gatvės 63 name butą įsigijo L.Grigė, jos sesuo ir tėvai. Šeima ketino įrengti biurą tėčio ir dukrų veiklai.
L.Grigė rengia strateginio planavimo konsultacijas ir mokymus, padeda rengti projektus, sesuo – nemokumo teisės ekspertė, o jų tėvas užsiima bankrotų administravimu ir įmonių restruktūrizacija. Dviem įmonėms jie visada nuomodavosi vieną biurą.
„Kai pradėjome galvoti, kaip įrengti biurą naujame bute, su sese susižvalgėme, kad abi norėtume čia gyventi.
Man labai patiko vieta. Svajojau gyventi miesto centre ir nesinaudoti automobiliu. Be to, Algis užkrėtė tarpukario interjerais, man patinka tai, ką jis daro.
Galiausiai šis butas turi gerą aurą. Paskutiniai šeimininkai, kurie ilgiausiai čia gyveno, buvo nusipelnę žmonės – neurologas Vytautas Kuliukas su žmona operos soliste Aldona Ragauskaite.
Tad su sese teko traukti burtus, kuri bute gyvens. Ir aš laimėjau“, – pasakojo kaunietė.
Burtus surengė mama. Ant dvylikos lapelių ji užrašė skaičius nuo 1 iki 12.
Seserys viena po kitos traukė lapelius. Didesni skaičiai reiškė didesnę sėkmę.
„Aš iš karto ištraukiau 12, paskui 10, taip ir laimėjau burtus. Sesuo liūdėjo, bet toks buvo susitarimas. Visgi ji besąlygiškai mane palaikė. Man gyvenime labai pasisekė – turiu nuostabius tėvus, uošvius, senelius. Nuolat jaučiam tiek mano, tiek Algio šeimos, draugų palaikymą“, – prisiminė Lina.
Šeimai pasisekė, kad 110 kvadratinių metrų butą spėjo įsigyti dar neišaugusiomis kainomis. Dabar panašūs pasiūlymai – jau brangesni.
Grigų namų kūrimo nuotykis trunka pusantrų metų. Butą šeima įsigijo pernai balandį, remontą pradėjo lapkritį ir šį rugpjūtį jau persikėlė gyventi.
Namą statė du broliai
A.Grigas šiame 1932 metais statytame name ne kartą vedė ekskursijas. „Architektūros gide nurodoma, kad namas buvo statytas rangovų brolių Ilgovskių, o mūsų bute buvo jų biuras“, – pasakojo pirmame namo aukšte įsikūręs architektas.
Laiptinėje dirbtinio marmuro sienoje viena nemokšiškai įdėta plokštė išduoda, kad toje vietoje galėjo būti langelis į rangovų biurą – matyt, dokumentams paduoti.
Namą broliai statė kartu, tačiau vyresnysis Dovydas netrukus išvyko į Izraelį. Kaune liko jaunėlis Gedalis Ilgovskis.
Trijų aukštų name su palėpe buvo septyni butai. Čia broliai gyveno patys, turėjo kontorą ir likusius butus nuomojo.
Rangovai statė ne vieną garsų tarpukario pastatą Kaune – Karo muziejų, gaisrines, prisidėjo prie Lietuvos banko statybų. Jie turėjo statyti ir Kauno sporto halę, tačiau galimai dėl nacionalistinių pažiūrų objekto statybas perėmė kita įmonė.
1939 metais broliai jau sunkiai vertėsi.
A.Grigas džiaugėsi, kad bute išliko labai daug autentiškų elementų. Jis stengėsi daugelį jų išlaikyti ir prikelti naujam gyvenimui.
Netikėjo, kad pavyks
Bene didžiausias iššūkis buvo atnaujinti senus ąžuolinius ir uosinius langus.
„Daug kas netikėjo, kad mums tai pavyks. Sunkiausia buvo pagaminti lenktą langą – reikėjo rasti gerus meistrus.
Dabar langai jau savo vietose – pakeisti tik stiklai, į vidinį stiklą įdėtas stiklo paketas“, – aiškino entuziastas.
Bene visuose kambariuose išliko labai geros kokybės ąžuolinis parketas. Didžiajame kambaryje pakraščiuose parketą puošia raudonmedžio juostelė. Dėl to svetainėje atsidūrė ir paties A.Grigo sukurtas stalas riešutmedžio stalviršiu.
Šeimos kambaryje vyras atrado tarpukarį menantį sienų dekorą – kas metrą pasikartojančias vertikalias juostas ir stilizuotą gėlės žiedą. Kelias dekoro detales paliko neuždažytas ir žada pasikviesti restauratorius, kad jie atkurtų dekoro detales.
Naujieji šeimininkai restauravo ir duris bei rankenas. „Rankenos vokiškos, pagal informaciją internete randu, kad tai – 1928–1930 metų Vokietijos vėlyvojo bauhauzo stiliaus rankenos.
Išlikusi ir sena spyna, kuri puikiai veikia, labai sklandžiai užsirakina“, – džiaugėsi architektas.
Plyteles sunešė žmonės
Nemažas galvos skausmas kilo dėl laukujų durų. Jos buvo faktiškai kiauros.
A.Grigas duris užpildė vata, iš vidaus uždėjo baltą plokštę, kad jos būtų mažiau laidžios šalčiui ir garsui. Išorinę durų pusę – raudonmedžiu dengtą plokštę – restauravo meistrai.
Viename kambaryje išliko tarpukario šviesos jungiklis. „Jis atrodo naujai, nupirkome ir to paties prekės ženklo lemputę“, – džiaugėsi A.Grigas.
Jaunas vyras išsaugojo ir tualeto sienų plyteles. „Kai pradėjau valyti tarpus tarp plytelių, pusė jų iškrito, sutrupėjo. Teko prašyti žmonių – gal kas turi tokių ir nenaudoja, gal gali atiduoti.
Ir atidavė. Tarpukario butų savininkai, kurie pas save keitė plyteles, man jas sunešė“, – juokėsi entuziastas.
Taip pat įdomu tai, kad butas išsidėstęs dviem skirtingais lygiais. „Viena pusė buto yra aukščiau už kitą, mat yra virš bromos. Dvi dalis skiria keli laipteliai“, – dėstė A.Grigas.
Laiptelius labiausiai pamėgo metų ir dviejų mėnesių poros dukrelė. Mergaitė gali ištisas valandas laipioti jais aukštyn ir žemyn. Žinoma, tėvams tai – menka pramoga.
Mažylei taip pat labai patinka langai nuo pat grindų. Ji pasiremia ant žemų palangių ir stebi, kas vyksta K.Donelaičio gatvėje, kur skuba būriai studentų.
Teko ir šį tą griauti
Nors ir stengėsi saugoti autentiškumą, jaunai porai teko ir šį tą išgriauti.
Iš senosios virtuvės liko labai nedaug. „Netiko ir aukščiai, ir planavimas. Virtuvė buvo su krosnimi, grindys grįstos metlacho plytelėmis, prie sienos virtuvės viduje buvo padarytas vadinamasis šaldytuvas – su lauku susijungianti metalinė dėžė.
Palubėmis buvo nutiesti vamzdžiai – dešimt plastikinių šildymo vamzdžių.
Po remonto viskas atsidūrė po grindimis“, – pasakojo A.Grigas. Prieš imdamasis darbų kaunietis viską nufotografavo ir nuotraukas išsaugojo. Jas galės pamatyti visi tarpukario interjerų tyrinėtojai.
Prie virtuvės buvęs tarnų kambarys savo funkcijos nepakeitė. Jame pastatytos skalbimo ir džiovinimo mašinos, sudėti buityje naudojami rakandai.
„Buvo įdomu išsaugoti tai, kas autentiška, ir kartu sukurti kai ką naujo. Kūrėme kontrasto principu. Sunkiausia buvo ieškoti meistrų, bet dabar tos žinios naudingos – konsultuoju ir kitus, kurie įsirengia tarpukario butus“, – sakė architektas.
Grindyse rado žiedą
Šeima bute rado ne tik matomų, bet ir paslėptų lobių. „Už sieninės spintos radome užkritusių senų laikraščių. Yra ir sovietinių, bet ir tarpukario, su straipsniais apie žinomus to meto lietuvius. Viename tokių – Tadas Ivanauskas Brazilijoje su smaugliu“, – pasakojo kaunietis.
Kitas, kur kas vertingesnis radinys, – sidabrinis žiedas su geltono stiklo ar permatomo akmens akimi. Jį rado iš Izraelio atvykęs draugas, kuris padėjo tvarkyti miegamojo grindis.
„Valėme kambarį ir jis prie grindjuostės rado žiedą.
Nors pats buvau viską apžiūrėjęs, žiedą surado jis“, – juokėsi architektas.
Žiede rusiškomis raidėmis ir skaitmenimis įspausta praba – 875. „Panašu į ankstyvąjį sovietmetį. Ketinu nešti žiedą į Prabavimo rūmus, kad jie patyrinėtų“, – žadėjo A.Grigas.
Šeimininkų dar laukia ir kitos staigmenos. Mat vienos sieninės spintos jie dar nė nebuvo atidarę.
„Kaimynė Janina pasakojo, kad šiame bute yra buvusi laboratorija. Ir iš tiesų radome stiklinių indų, kolbų, kaitinimo elementų. Kažkas panašaus – ir toje spintoje“, – pasakojo kaunietis.
Pats kūrė įvairius baldus
Specialistas nesistengė tarpukario bute atkurti ir tuomečio interjero. „Nenorėjau imituoti tarpukario“, – prisipažino kūrėjas.
Dalį baldų jis sukūrė pats. Prieškambaryje vyras suprojektavo modernią drabužių kabyklą bei komodą batams sudėti.
Virtuvės komplektas – taip pat sukurtas A.Grigo. Jis ilgai suko galvą, kaip nedidelėje erdvėje sutalpinti patogią ir šiuolaikišką įrangą, viską protingai išdėstyti.
Svetainėje, kurios grindys papuoštos raudonmedžio juostele, šią savaitę atsidūrė ir architekto projektuotas medinis stalas riešutmedžio stalviršiu. Erdvę papuošė ir šiuolaikiškas juodas-baltas kilimas.
Daugelį kambarių apšviečia A.Grigo sukurti šviestuvai.
„Yra daug autentikos, bet ji dera su naujumu. Nenorėjome vergauti senovei. Palikome tai, kas gražu ir funkcionalu.
Tarkime, dvi kėdes pirkome iš sendaikčių, o likusios priderintos naujos. Deriname Algio kūrybą, sendaikčius ir masinės gamybos daiktus“, – pasakojo L.Grigė.
Perlai – ir laiptinėje
Ne tik Grigai, bet ir kiti namo gyventojai gali pasigirti autentiškais butais. „Kai įsikūrėme, ėjome susipažinti su kaimynais. Viršutiniame aukšte gyvena ponia Janina. Jos butas labai autentiškas.
Nuo pat gimimo Antrojo pasaulinio karo metais Janina gyvena tame bute. Ji pasakojo, kad name iki jos gimimo gyveno daug turtingų šeimų, tačiau per karą buvo atkraustyta daug rusų šeimų, butai paversti komunaliniais.
Tuo laiku buvo sugadinta daug durų, pakeistos jų spynos, kad kambarius būtų galima užrakinti“, – aiškino architektas.
Jis su kaimynais ėmėsi iniciatyvos atkurti stiklinę sieną, skiriančią „tarnų“ ir pagrindinę laiptines. „Laiptinės viršuje yra išlikę autentiški stiklai. Tokio pat rašto stiklas yra ir vidinėse duryse.
Tokio pat rašto neberandame, dėsime ką nors modernaus, tačiau stiklus atkursime, kad būtų prikelta pirminė architekto idėja“, – sakė specialistas.
Kad tarpukario statiniai vis labiau vertinami, A.Grigas pastebi ir iš skelbimų internete. „Kai prieš keletą metų ieškojau buto nuomai, niekas nesivargino rašyti, ar namas pastatytas tarpukariu, ar turėjo architektą.
Dabar žmonės pradeda rašyti apie tai skelbimuose – suprato, kad tai turi pridėtinę vertę“, – sakė jaunas vyras.
A.Grigas žadėjo nuo šiol tarpukario architektūros entuziastus vestis ne tik į daugiabučio laiptinę, bet ir pakviesti į savo šeimos namus.
Namų savitumą įvertina išsilavinę pirkėjai
Saulius Umbrasas
Nekilnojamojo turto agentūros „Ober Haus“ Kauno biuro vadovas
„Žmonės ima įžvelgti tarpukariu statytų namų ir butų pridėtinę vertę. Geriausiai tai supranta labiau išprusę, išsilavinę žmonės, kurie vertina tų statinių savitumą.
Taip pat pastebiu, kad prieš 10–15 metų butų pardavėjai rūpinosi tik iščiustyti patį būstą, o dabar mąstoma ir apie laiptinės sutvarkymą.
O laiptinės ypač vertos tvarkymo tarpukario namuose, kur išlikę turėklai, ąžuoliniai, drožti jų porankiai, grindys su rombinėmis to laiko plytelėmis. Butai tokiose laiptinėse taip pat tampa patrauklūs.
Įtakos turi ir namo fasadas. Kai butas parduodamas name su nesutvarkytu fasadu, pirkėjai iškart raukia nosį, domisi, kada fasadas bus tvarkomas ir kiek tai kainuos. Jei fasadas sutvarkytas, tai – didelis privalumas.“
