Neįgalus 78 metų Enrikas Lukianskas pateko į absurdišką padėtį.
„Esu teismo įpareigotas nugriauti stogą ir viską padaryti taip, kaip buvo iki remonto. Tačiau iš kur man gauti seną šiferį ir supuvusias sijas. Jie į šiukšlyną išvežti, dar 100 litų sunkvežimio vairuotojui teko sumokėti“, – „Laikinajai sostinei“ guodėsi ramioje vietoje, Raseinių gatvės 4-uoju numeriu pažymėtame name, gyvenantis E.Lukianskas.
Žaliakalnyje stūksantį medinuką jis dalijasi dar su dviem savininkais. Viena jų – 74 metų Liuda Vengeliauskaitė nesutinka, kad kiti bendraturčiai remontuotų namą.
Nors moteris pripažįsta, kad ir jos bute ant galvos kartais laša vanduo, tačiau ji apskundė stogą virš savo buto sutaisiusį kaimyną. E.Lukianskas kaltinamas vykdęs savavališkas statybas – be namo bendraturtės sutikimo pasikeitęs stogo dangą.
Nugriauti stogą įpareigotas pensininkas nežino ką daryti toliau, o valdininkai tik skėsčioja rankomis – jie tikina nieko negalintys padėti.
Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėja Aldona Luobikienė teigė, kad jos įstaiga, kreipdamasi į teismą, vadovavosi įstatymais.
„Labai gaila, bet mūsų institucijos rankomis neretai bandoma spręsti tarpusavio konfliktus.
Mes veikiame įstatymų rėmuose, todėl privalome reaguoti į gyventojų skundus, juos tirti. Labai daug laiko ir lėšų sunaudojame aiškindamiesi įvairius kuriozinius atvejus,“ – apgailestavo vedėja.
E.Lukianskas kaimynės L.Vengeliauskaitės sutikimą vargu ar kada gaus, nes kaunietė tikina, kad visas namas turėtų priklausyti jai, o bendraturtį kaltina visomis įmanomomis nuodėmėmis.
Ekspertai: remontuoti būtina
Sunkiai vaikštantis E.Lukianskas su ašaromis akyse pasakojo tapęs jo nekenčiančios kaimynės, netikros giminaitės, ir fariziejiškai įstatymų besilaikančių biurokratų įkaitu.
Į nepavydėtiną padėtį jis pateko nusprendęs remontuoti prieš 113 metų statyto rąstinio namo stogą.
2008-aisiais E.Lukianskas kreipėsi į Kauno regiono statybos konsultavimo ir audito centrą. Jo specialistai apžiūrėję namą konstatavo, jog stogo konstrukcijos supuvusios, šiferio danga prakiurusi ir leidžia vandenį.
„Gavau ekspertų išvadas, už darbą sumokėjau 400 litų. Byloje, kurią gavau, buvo parašyta, kad jokio leidimo stogo remontui nereikia“, – pasakojo kaunietis.
Pensininkas stogą remontuoti ėmė tik 2011 metais, iki tol taupė pinigus. Pasamdyti darbininkai nukėlė supuvusias gegnes, skylėtą šiferio dangą, pritvirtino naujas konstrukcijas ir stogą uždengė skarda. Stogo remontas kainavo beveik 10 tūkst. litų.
Viliasi, kad nukelti nereikės
E.Lukianskas prisiminė, kad, darbininkams nuardžius griūvantį stogą ir įpusėjus remonto darbus, jis sulaukęs statybų priežiūrą atliekančios inspektorės vizito.
„Pasiskundė kaimynė, kitoje namo pusėje gyvenanti L.Vengeliauskaitė.
Inspektorė liepė daugiau nieko nedaryti. O kur man dėtis. Uždengta buvo tik pusė stogo, tai liepiau darbininkams baigti ką pradėję.
Vėliau gavau Statybų inspekcijos raštą, kad stogą privalau grąžinti į buvusią padėtį, prasidėjo teismai“, – pasakojo senolis.
Nors E.Lukianskas suremontavo tik virš jam priklausančios namo dalies esančią stogo dalį, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos Kauno padalinio valdininkai buvo nepalenkiami. Jie stojo į leidimo remontuoti namą neduodančios L.Vengeliauskaitės pusę ir pasiekė savo.
Šių metų rugpjūčio 12-ąją Kauno apylinkės teismas patenkino statybos prievaizdų ieškinį ir priėmė sprendimą – per tris mėnesius pašalinti savavališkos statybos padarinius: išardyti suremontuotą stogo dalį. Sprendimo įvykdymo terminas baigėsi praėjusį ketvirtadienį.
E.Lukianskas pateikė teismui prašymą pusmečiui pratęsti sprendimo vykdymo terminą, vildamasis, kad pavyks rasti išeitį iš susidariusios absurdiškos situacijos.
Sprendime nurodoma: jei suremontuotas stogas nebus nugriautas, tai padarys statybų prievaizdai, o už griovimo darbus teks sumokėti pačiam būsto savininkui.
„Kam bepapasakočiau apie šį teismo sprendimą, niekas manimi netiki, kvailiu vadina. Kreipiausi į savivaldybės architektus, bet jie padėti nenori, prašo gauti L.Vengeliauskaitės sutikimą, esą tik tada bus galima įteisinti statybas“, – guodėsi senukas.
Nesutaria kelis dešimtmečius
Nesutaikomais priešais tapę L.Vengeliauskaitė ir E.Lukianskas – netikri giminės. L.Vengeliauskaitę įsidukrino ir užaugino E.Lukiansko teta su vyru.
„Aš gimiau Vilijampolės gete, mano tėvus sušaudė. Aš ne žydė, mano tėvai buvo paprasti lenkai, o mane užaugino Vengeliauskai – labai turtingi žmonės. Aš esu jų vienturtė dukra“, – savo gyvenimo istoriją pateikė L.Vengeliauskaitė.
Moteris tikino kovojanti dėl jai turinčios priklausyti nuosavybės ir nuolat susidurianti su neteisybe.
„Žinau, kad prie Vilniaus yra likęs Vengeliauskų dvaras, tačiau man jo neatiduoda. Aiškina, kad reikia įrodyti nuosavybės teisę. Kaip aš galiu įrodyti, juk tuo metu buvau mažytis vaikas, iš kur man žinoti, ką tėvai turėjo“, – guodėsi L.Vengeliauskaitė.
Pasak L.Vengeliauskaitės, į jai turėjusį priklausyti medinuką 1966 metais atsikraustė jos įmotės brolio sūnus E.Lukianskas.
„E.Lukianskas čia atsikraustė iš Vilniaus su žmona ruse ir vaikais.
Dėl stogo remonto būčiau tylėjusi, tačiau jis pasistatė priestatėlį, 20 kvadratinių metrų prasiplėtė savo plotą. Jis paėmė mano mamos dalį“, – piktinosi L.Vengeliauskaite.
Kaunietė teigė esą netikras giminaitis jos ėmęs nekęsti vos tik atsikraustė į Raseinių gatvę.
„Jis mane, mano vaikus skriaudė. Mato, kad viena, – vyras mirė, kai buvau su naujagimiu ant rankų. Jis mane išmetė iš tos namo dalies, kur buvo 3 kambariai. Kaip tankas ėjo per mano tėvų turtus – iš palėpės du didžiulius lagaminus išnešė, juose buvo auksas ir briliantai. Visa jo giminė iš šių turtų namus pasistatė, o man, teisėtai paveldėtojai, nieko neliko“, – guodėsi garbaus amžiaus sulaukusi kaunietė.
Išeitis – ginčytis teisme
Situacija, kai dėl vieno asmens užsispyrimo teismas priima sprendimą suremontuotą stogo dalį vėl „pasendinti“, puikiai žinoma Žaliakalnio seniūniją aptarnaujančiam Kauno savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus vyriausiajam specialistui Algimantui Sprindžiui.
„Padėtis iš tiesų kurioziška. Administracinėmis priemonėmis mes nieko negalime pakeisti, nes nėra sutarimo tarp namo bendraturčių, bet kokiam veiksmui priešinasi viena moteris. O teisės aktai numato, jog būtinas visų bendraturčių sutikimas“, – sakė A.Sprindys.
Pasak architekto, jeigu senas medinukas būtų išskaidytas į butus, reikėtų, kad statybos ar remonto darbams pritartų didesnė dalis namo gyventojų.
„Ten registruoti du butai, o kita dalis namo – dalinė nuosavybė. Tarsi užtektų daugumos pritarimo, tačiau viena bendraturtė savo dalies nėra įregistravusi kaip buto. Tai problematiškas žmogus, gaila, kad kiti kaimynai tapo absurdiškos situacijos įkaitais“, – konstatavo A.Sprindys.
Tačiau architektas mano, kad net ir tokioje lyg ir beviltiškoje situacijoje yra išeitis. Vienam savininkų nesileidžiant į kalbas, kiti gali kreiptis į teismą, prašydami leisti atlikti statybos darbus be užsispyrėlio sutikimo. Tuomet būtina įrodyti, jog statybos darbai nepažeis jo teisėtų interesų, nepablogins statinio būklės.
„Tokie atvejai, kai nebelieka kitos išeities, nėra labai dažni, per metus jų pasitaiko vos vienas, du. Kita vertus, žmonės turi suvokti, jog gyvena mieste, tarp kitų žmonių, o ne tyruose“, – sakė A.Sprindys.
Namą „žudo“ pavydo jausmas?
Išgirdęs, kad Kauno apylinkės teismo sprendimu suremontuota namo stogo dalis turi būti nukelta, Žaliakalnio seniūnas Bronius Girdauskas neslėpė nuostabos.
„Kaip taip gali būti? Juk ten buvo visiškai kiauras, suiręs stogas. Teismo sprendimas nėra aptariamas, jis turi būti vykdomas. Tačiau kaip pasielgti šiuo atveju – nežinau. Keista, naują stogo dangą nurodoma nulupti ir ją pakeisti sena? Man tikrai būtų gaila gadinti tai, kas sukurta. Juo labiau kad suremontuota stogo dalis nebjauroja miesto vaizdo“, – stebėjosi Žaliakalnio seniūnas.
B.Girdauską pribloškė ir pats situacijos absurdiškumas, kai moteris, pati besiskundžianti, kad į jos namo dalį pro kiaurą stogą sunkiasi vanduo, draudžia kitiems bendraturčiams bet ką remontuoti.
„Manau, priežasčių reikėtų ieškoti ydinguose žmonių santykiuose. Vienam bendraturčiui susiremontavus savo stogo dalį, ko gero, atsirado pavydo jausmas, kuris ir „žudo“ visą namą. Artimieji turėtų patarti, kaip priimti teisingą sprendimą“, – sakė seniūnas.
Piktinosi ir pusnuogiu vyru
Seniūnas sakė, kad kaimyno sutaisytą stogą nugriauti siekianti L.Vengeliauskaitė jam puikiai pažįstama. Energinga kaunietė dažnai varsto ne tik seniūnijos, bet ir kitų valdžios įstaigų duris, tačiau jos reikalavimai neretai sunkiai suvokiami. Štai moteris ne kartą skundėsi negaunanti kompensacijos už kietąjį kurą, tačiau dėl jai vienai tesuvokiamų priežasčių nepateikė prašymo šiai išmokai gauti.
„Ši moteris turi savo tiesą ir ją nuolat kartoja. Kai pasakai, jog reikėtų šiek tiek kitaip elgtis, ji baisiausiai supyksta. L.Vengeliauskaitė bijo, kad kaimynai kėsinasi užimti jai priklausančią namo dalį, o paneigti šiuos jos išmąstymus – ne mūsų jėgoms. Gaila, kad visas namas, jame gyvenantys žmonės tapo šios moters įkaitais“, – apgailestavo B.Girdauskas.
L.Vengeliauskaitė seniūnijos darbuotojams skundėsi ir šalia esančio, jai neva taip pat priklausyti turėjusio namo nuomininkais. Kaunietė piktinosi, kad kieme jai po langais vasarą vaikšto vien trumpikėmis mūvintis vyras, o tai esą „labai negražu“.
„Nuvykome, pakalbėjome su tame name gyvenančiais vyrais. Teko jiems taktiškai paaiškinti, kad šalia gyvena dama, kuri matydama juos drovisi. Daugiau skundų dėl nuogalių sulaukti neteko. Ko gero, vyrai eidami į kiemą prisidengia savo kūnus ne vien glaudėmis“, – svarstė Žaliakalnio seniūnas.
Savo dalį parduos romams
Bene į absurdiškiausią padėtį pateko dalį namo, kuriame gyvena E.Lukianskas ir L.Vengeliauskaitė, iš pastarosios 1996 metais įsigijęs Kęstutis Smilga. Vyras pripažino – jeigu būtų žinojęs, kur kiša galvą, nė už ką čia nesikeltų.
„Kiek yra instancijų, kaimynės dėka su visomis teko turėti reikalų. Net ugniagesiai pas mane buvo atėję. Kūrenti krosnies negaliu, nes kaminas, anot L.Vengeliauskaitės, ne mano, bet jos. Esu skundžiamas ugniagesiams, kad namą padegsiu“, – guodėsi kaunietis.
K.Smilga liūdnai konstatavo: jis nusipirkęs būstą, kuriame be bendraturtės sutikimo negali nieko daryti – nei remontuoti stogo, pro kurį jau seniai teka vanduo, nei apšiltinti namo dalies, nei ją parduoti.
„Grįžo studijas baigusi dukra ir reikėjo ją priregistruoti, kaimynė nesutiko. Norėjome kartu su E.Lukiansku dujas įsivesti – jos sutikimo taip pat negavome. Bendrovė „Teo“ įvedė šviesolaidinį interneto kabelį, ji skundą parašė, ir ryšininkai, ir policija važinėjo. Kiek dar tai gali tęstis?“ – klausė nevilties apimtas kaunietis.
K.Smilga pripažino: tokios kaimynystės kaip ši nelinkėtų net pikčiausiam priešui. L.Vengeliauskaitė tikina pretenzijų jam asmeniškai neturinti, tačiau vis vien nieko daryti name neleidžia.
Tačiau komplikuotų E.Lukiansko ir L.Vengeliauskaitės tarpusavio santykių įkaitu tapęs kaunietis tikino nenusileisiantis.
„Aš tikrai nenusileisiu. Kur tai matyta, kad man neleidžiama remontuoti savo stogo?
Jeigu namo dalį parduosiu, tai tik čigonams, pasielgsiu pagal antrąjį Niutono dėsnį – veiksmas lygus atoveiksmiui“, – sakė K.Smilga.
Vykdymo tvarką išaiškina teisėjas
Lina Žemaitienė
Kauno apylinkės teismo pirmininko pavaduotoja civilinėms byloms
„Lietuvos respublikos civilinio proceso kodekso 589 straipsnis numato teismo sprendimo vykdymo išaiškinimo galimybę.
Jeigu teismo sprendimo vykdymo tvarka yra neaiški, antstolis kreipiasi į šį sprendimą priėmusį teismą, prašydamas jį išaiškinti.
Teismo sprendimo vykdymo tvarką ir eigą išaiškina jį priėmęs teisėjas, kuris geriausiai įsigilinęs į bylą, žino, kaip sprendimas turi būti įgyvendinamas.
Jeigu sprendimą priėmusio teisėjo nėra, tai, kaip turi būti įvykdytas teismo sprendimas, išaiškina kitas to paties teismo teisėjas.“
Bendraturčiams būtina susitarti
Vida Aliukonienė
Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovė ryšiams su visuomene
„Nurodytas atvejis susijęs su dažname Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos (Inspekcija) pasiekiančiame paklausime, skunde ar pranešime keliamais klausimais. Tačiau dažniausiai gyventojai kreipiasi tada, kai bendrosios dalinės nuosavybės valdomame pastate vienas iš bendraturčių jau atliko vienokius ar kitokius statybos darbus. Ko gero, tik pamačius kaimyno darbo rezultatus, atsiranda susirūpinimas bendru turtu, dažniausiai su sunkiai maskuojama pavydo gaidele.
Šįkart kalbame tik apie dvibučių gyvenamųjų namų bendraturčių santykius, nepaisant, ar atlikti planuojamus statybos darbus privalomas Statybos įstatyme nustatytas tokią statybą leidžiantis dokumentas.
Ne vienam savininkui priklausančio namo gyventojas tikriausiai mano, kad nustatyta jo nuosavybės dalis bendrojoje nuosavybėje yra ne tik jo buto patalpos, bet ir konkrečios bendrojo naudojimo objektų dalys, pavyzdžiui, palėpė ar stogas virš jo buto, nuosavybės teise valdomų patalpų išorinės sienos ir pan. Ir dėl to imasi tas dalis remontuoti, pertvarkyti pagal savo poreikius, neprašydamas kaimynų sutikimo, nors Civilinis kodeksas teigia, kad sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo klausimų turi būti priimami bendraturčių sutarimu.
Reikėtų gyventojams priminti, kas yra pastato bendrojo naudojimo objektai. Tai bendrosios pastato konstrukcijos – pagrindinės pastato konstrukcijos (pamatai, visos laikančiosios sienos ir kolonos, išorinės sienos ir vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių butų ir kitų patalpų, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės, bendrojo naudojimo balkonai ir lodžijos, kitų balkonų ir lodžijų išorinės (fasado) konstrukcijos, išorės durys, laiptinių laiptų konstrukcijos, išoriniai laiptai, nuožulnos, stogeliai). Ir bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga.
Taigi norint atlikti bet kurio iš nurodytų objektų remonto darbus, būtina namo bendraturčiams susitarti. Tokį sprendimo būdą pirmiausia ir siūlome į inspekciją dėl panašių situacijų besikreipiantiems žmonėms. Norime paraginti kaimynus supratingai ir draugiškai spręsti bendraturčiams aktualius klausimus, stengiantis išlaikyti ar pagerinti pastato būklę. Nebūkime sau priešai – negrįskime užsispyrimu, savanaudiškais reikalavimais ar senomis nuoskaudomis kelio į teismą, kuris beliks nepasiekus bendro sutarimo.
Šis kelias dažniausiai neprisideda nė prie vieno iš bendraturčių nei bendro būsto būklės, nei gyvenimo kokybės jame pagerėjimo. Tai ar verta eikvoti laiką, lėšas ir sveikatą, su kaimynu (o dažnai ir su artimu giminaičiu) bendraujant tik teismuose, užuot susėdus ir pasitarus rasti abiem priimtiną sprendimą?“
