Pavyzdžiui, man neatrodo, kad šou apie maistą ir lieknėjimą išsėmė visas buities temas. Aš labai gerai įsivaizduočiau sėkmingą dokumentinę programą apie laidotuves. Net pavadinimą sugalvojau: „Katafalkų karai“. Giminių komandos galėtų varžytis, kas sėkmingiau surengs ir įvykdys visą ritualą. Speciali komisija galėtų komentuoti, kaip jiems patiko įkapės, gėlės, giesmininkai, transportas, procesija, duobkasiai. Per visą ekraną galėtų blyksėti kainos, o Jono Radzevičiaus balsas už kadro pasakotų: „Nors Petraičių šeima manė, kad jų pasirinktas karstas su neoninėmis lemputėmis už 2000 Lt pavergs komisiją, jų laukia netikėtumas! Pažiūrėkime, ką pavyko pasirinkti Jonaičių komandai – ir už dvigubai mažesnę sumą!”. Nugalėtojai gautų nemokamą paminklą, taptų žinomi, ir jau kitais metais galėtų pasirodyti šokių projektuose.
Geriausias dalykas: pagrindinių veikėjų nereikėtų nei papildomai grimuoti filmavimui (tuo jau pasirūpinta), nei mokėti jiems honorarų (nes pinigų jiems jau nebereikia).
Tai, kas tautai artimiausia
Kalbant rimtai, viena iš temų, prie kurių dar nepriėjo smailus prodiuserio pirštas, ir kuri Vakaruose sėkmingai gyvuoja, būtų programos apie būsto įsigijimą.
Kol kas televizija Lietuvoje yra išbandžiusi tik laidas apie remontą, patalų atnaujinimą ir interjero dizainą (kalbam apie užuolaidas, kilimus ir gal kokius nors baldelius, vizualiai pagyvinančius nykų butą).
Turint galvoje didžiulį lietuvių dėmesį viskam, kas susiję su gyvenamuoju plotu ir statiniais, aš įsivaizduočiau dokumentinę programą apie tai, kaip skirtingų socialinių grupių ir materialinės padėties žmonės renkasi būstą. Studentai, jauni vadybininkai, vyresnio amžiaus žmonės, kuriems jų didelio būsto jau nebereikia, jie nori jį parduoti ir persikraustyti kur nors jaukiau ir patogiau.
Laida galėtų pasakoti, žingsnis po žingsnio, apie visus kelionės etapus, pradedant parduodamo būsto skelbimais. Pradedantiesiems pirkėjams padėtų vertimai iš skelbimų kalbos į lietuvių kalbą: „pakeista visa elektros instaliacija“ = „vamzdžiai supuvę, juos keisite patys“, „puiki viešojo transporto infrastruktūra“ = „automobilio statymas kas vakarą užims pusvalandį“, „parduodamas su visais baldais“ = „šeimininkas iškeliavo į geresnę vietą; liko viskas, ko nereikėjo niekam iš giminių“.
Dvasios vargdieniai, jums neduota
Lietuvis mėgsta žiūrėti, kaip gyvena jo artimas, ypač tada, kai artimas gyvena ne taip gerai, kaip žiūrovas. Dažniausiai būna atvirkščiai: išlaižyti interjerai blizgiuose žurnaluose (o taip pat ir kai kuriuose portaluose, kaip ir šis), nutvieksti dėkingos šviesos, ir puikiai nufotografuoti sukelia skaitytojui tik pavydą ir labai stiprų norą, kad savininkus pasodintų į kalėjimą, arba bent jau iširtų jų šeima ar kitaip juos prapūstų koks aštresnis gyvenimo skersvėjis. Iš ten dažniausiai atsiranda trys mėgstamiausi komentarai, pasirodantys prie visų interjero straipsnių: „beskonybė“, „bežiūrint mane sutampė“ ir „dvasios vargdieniai, jums neduota“.
Tuo tarpu žvelgdami į autentišką, apšnerkštą, drabužiais ir vaikų žaislais apdėliotą butą su labai banaliais radiatoriais, kuriuos jau seniai reikėtų perdažyti, 1985-ųjų gamybos sekcija su apdulkėjusiais suvenyriniais nuotraukų albumais, kurių niekas nebuvo atsivertęs nuo tada, kai juos padovanojo darbovietėje, nuo vasaros pabaigos neplautais langais ir klaikiais paveikslais ant sienų, prieš kuriuos blanksta turguje parduodami peizažai ir katinėliai, skaitytojas gali jausti pranašumą ir atlaidžiai komentuoti, ką pardavėjas turėtų padaryti: „šiukšles išsimėžkit, tada pardavinėkit“, sakytų žiūrovas prie TV ekrano, pats sriubčiojantis alų iš apskilusio bokalo, mojuodamas nutrinta plastmasine šlepete apmautą treninguotą koją su kojinėje šviečiančia skyle. Neišvengiamai būtų sukurta tai, ką TV specialistai vadina „auditorijos santykiu su veiksmu ekrane“.
Visos šalies mastu
Laida neturėtų apsiriboti sostine ir jos perkūnkiemiais bei Anapilio Sodų 131-osios gatvės realijomis. Ji turėtų išsiplėtoti į provinciją, miestus, miestelius bei vienkiemius, parodyti parduodamus papildomai apšiltintus alytnamius, trečią dešimtmetį skaičiuojančius niekada iki galo nepastatytus ir jau apgriuvusius 1400 kvadratinių metrų namus iš silikatinių plytų, iškilusius prie Kauno ir Klaipėdos, su bokšteliais ir balkonais, sumanytus tais laikais, kai šimtas litų buvo šildymo kaina ne už dieną, bet už visą šaltąjį sezoną.
Dar viena potemė – pastatyti ir dabar nebrangiai parduodami namai plynėse, savininkams nedalyvaujant: čia kai vaikai iš Anglijos, Airijos ir Norvegijos siunčia pinigus tėvukams, kurie savo nuožiūra bando įgyvendinti sūnų svajonę apie nuosavą būstą, kuris turėtų būti su vaizdu į Nemuną, tačiau dėl neišvengiamų kompromisų vaizdas būna į grūdų elevatorių ir dulkėtą kelią, o grįžę iš uždarbių vaikai nusivilia tuo, ką pamatę, ir nebenori ten gyventi, arba išvis nusprendžia pasilikti ir toliau pjaustyti lašišoms uodegas prie Bergeno, o naujai pastatytą projektą štai reikia parduoti.
Operatoriai vaikščiotų kartu su pirkėjais, o paskui galima būtų atskirai, kai jau šeimininkai negirdės, filmuoti potencialių pirkėjų komentarus į kamerą, kuriuos sumaniai pakaitintų ir paaštrintų laidos prodiuseriai ir redaktorius, kad nebūtų vietos jokiam mandagumui: „Trys šimtai tūkstančių už šitą tvartą? Tegu jie pirmiau išsiblaivo“. Arba „mano malkinėje apdaila gražesnė, negu pas juos namie“. Tai patiktų žiūrovams, kurie, atsidarę jau trečią alaus butelį ir užsikąsdami traškučiais, šeimos rate palaidyti komentarų apie tai, kad „tokia kaina tai čia jau nesąmonė“ (lietuviui bet kuri kaina, įvardyta bet kokios prekės ir paslaugos atžvilgiu, visada ir visur būna nesąmonė).
Svajones riboja tik dangaus skliautas
Antrajame sezone (nes pirmasis būtų be galo sėkmingas) laidoje siūlyčiau pasakoti apie antrąjį būstą: sodybas, sodo namelius, miško trobas, konvertuotus kolektyvinius sodus ir be galo brangius butus prie jūros. Kalbant apie pastaruosius, galima būtų pakalbinti jų dabartinius šeimininkus, ir įtaigiai jų paklausti: „O kada pirmą kartą supratote, kad išleidote pusę milijono litų butui, kurį naudojate tris savaites per metus ir kurio naudingo laiko kaina jums, paskaičiavus nusidėvėjimą, paskolos palūkanas, komunalinius ir aptarnavimo mokesčius, sudaro maždaug dešimt litų per minutę, ir už 14 tūkst. litų per parą jūs galėtumėte išsinuomoti visą viešbutį toje pačioje Palangoje, kur dar ir paklodes už jus paklotų?“
Apie sodybas miškuose galėtų pasakoti portalo lrytas.lt nuolatinis autorius Romas Sadauskas-Kvietkevičius, nemažai pirkęs ir pardavęs jų Dzūkijoje – jis taip pat galėtų atskleisti lietuviškų kaimo turizmų sodybų potencialą smogikų rengimo stovykloms (ypač kai atvažiuoja dokumentikos filmuotojai iš Rusijos televizijos). Pasirūpinus didesniu laidos biudžetu, nesunkiai galėtų būti organizuotos ir mokymų inscenizacijos, ir siužetai iš pirties ir iš ežero (juk pirkėjai norės išbandyti rekreacijos privalumus).
Šiam kartui gana. Aš ir taip jaučiuosi padaręs TV laidų kūrėjų pusę darbo už juos. Jei tokios laidos nebus naujame sezone, būsiu nustebęs, arba net suneramintas.
Patinka straipsnis? Apsilankykite mūsų „Facebook“ paskyroje ir pasidalinkite su draugais.
