Grįžęs emigrantas: „Tarybų Lietuvos liko dažno lietuvio namuose“

Kaip ir kitur, rašydamas apie praeitį sovietinę Lietuvą vadinu Tarybų Lietuva, nes būtent taip ji buvo vadinama kelis dešimtmečius, ir iš dainos žodžio neišmesi. Klausiate, kaip čia taip? O štai taip: jeigu daugelis iš jūsų nori, kad sostinėje ant Žaliojo tilto stovėtų paminklai pavergėjams, tad kodėl dabar nenorite ir mažyčio kalbinio paminklo aniems laikams?

Daugiau nuotraukų (1)

Andrius Užkalnis

May 18, 2014, 12:43 PM, atnaujinta Feb 13, 2018, 7:51 PM

Portalo lrytas.lt skyrius „Būstas“ jus paprastai džiugina vaizdais apie modernų būstą, nuo kurio skaitytojams sukyla laukinis, zoologinis pavydas, ir pasipila komentarai: „nesuderinta“, „kažkoks kratinys“ ir galiausiai visų geriausias „brrr, šalta, nejauku“.

Dabar parašykite: „Nekliedėk, koks pavydas, aš nenorėčiau niekada taip gyventi – gyvenu daug geriau.“

Visi šie komentarai (iš jų ir „beskonybė“, ir „architektas – dvasios ubagas“) yra dažniausiai rašomi iš darboviečių, kur valdiškas kompiuteris yra nedidelis, bet malonus priedas prie atlyginimo, artimo minimaliam, ir po darbo autoriai grįžta į stambiaplokščius daugiabučius (arba kai kada – mūrinės statybos) namus, kuriuose tikrai ne visai tokie interjerai, kokius jie matė portalo nuotraukose.

Tiksliau, interjerai yra visiškai kitokie. Tūkstančiai, dešimtys tūkstančių butų alsuoja Tarybų Sąjunga ligi šiol, kad ir kus pasisuksi. Štai kas mus pasitinka.

1. Dermatinu apmuštos durys – tos jau labai retos, bet dar galima rasti kai kuriuose itin apleistuose daugiabučiuose. Tokių durų kažkada šeimininkai nepakeitė šarvuotosiomis, o dabar jų nebereikia: visi vagys žino, jog viduje tikriausiai nėra nieko gero, ir laužtis neapsimoka. Papildomi taškai, jei dermatiną vadinate „dermantinu“.

2. Koridorius (taip pat „kalidorius“, „kolidorius“) – siauras praėjimas nuo laukujų durų tolyn į butą. Jis ir taip siauras, bet jame būtinai dar yra rumunų gamybos (1976 m.) batų dėžė iš faneruotos medžių drožlių plokštės.

3. Batų dėžė. Ji gerai nebeatrodo ir nebeatlieka savo funkcijos: arba neatsidaro, arba neužsidaro. Jei ji ant kojelių, viena arba daugiau kojelių sulūžusios, nes kas nors ant jos atsisėdo, ir ji neišlaikė svorio (ji nebuvo pritaikyta sėdėti, bet jų konstruktoriai nepagalvojo, kad žmonės sėdės ant jų, nes tuose butuose nebus pakankamai vietos, kad galėtum netoliese pastatyti kėdę). Tarybinio skurdo simbolis, pirmasis lygis.

4. Virtuvės taburetė. Medis ir drožlių plokštė, dažyti baltais dažais. Apie tarybinę taburetę galima pasakyti tik tiek, kad ji yra amžina. Niekas dar nėra matęs sugadintos, sulaužytos arba netinkamos naudoti rusiškos taburetės. Ji yra amžina kaip tarybinis emaliuotas puodukas – baisesnis už karą, bet sugadinti ar sudaužyti jo neįmanoma. Taburetė niekada neiškeliauja į kaimą arba į sodybą. Ji liks savo vietoje ir tuomet, kai sutrupės namo gelžbetonis. Po atominio konflikto Lietuvoje liks tik taburetės ir dar drožinėtos raganos kaimo turizmo sodybose.

5. Svetainės baldų komplektas (sekcija ir minkštasis kampas). Kas yra sekcija, žino visi. Šiandien jų savininkai jau pamiršę, kaip džiaugėsi, kai gavo vadinamąjį taloną šiam siaubui įsigyti – laisvai jais niekas neprekiavo, nejuokaukite. Reikėdavo laukti eilėje arba gauti taloną darbovietėje.

Sekcija (sienelė) išspręsdavo visas daiktų laikymo problemas mažame bute (viskam, išskyrus drabužius miegamojo spintoje, kuri nėra išskirtinė ir todėl apie ją piktžodžiaujama nebus) – nuo knygų iki servetėlių ir kavos servizo, net suvenyrinio alaus bokalo, kurį kažkas 1969 metais atvežė iš Čekijos ir iš kurio niekada nebuvo gertas alus (anksčiau alaus laisvai nusipirkti nebuvo galima, o gal toks indas buvo per geras alui). Dabar bokalas jau per daug pridulkėjęs.

Atvėrus vienas sekcijos dureles, išeidavo nedidelis rašomasis staliukas, prie kurio vaikas galėjo ruošti pamokas. Tas staliukas ilgainiui išsiklibino. Mano vaikystė prabėgo ruošiant pamokas prie senos braižybos lentos, kurią tėvai turėjo dar iš tų laikų, kai mokėsi tuomečiame Dailės institute.

Minkštasis kampas – dar baisiau už sekciją: tai kaip sofa, tik lenkta ir labai atgrasaus estetinio vaizdo. Nėra patvirtinti duomenys, kad juos kurdavo silpnaregiai dizaineriai, bet visko gali būti.

Du šios sofos mutantės variantai: aptriušusi nusitrynusiu audiniu arba pervilkta pigiu šiuolaikiniu „gobelenu“ – audiniu maždaug tiek pat panašaus į gobeleną, kiek popierinė servetėlė įstaigos valgykloje panaši į batisto servetėlę iš Versalio rūmų. Prie minkšto kampo glaudžiasi kavos staliukas, prie kurio dažnai dar ir valgoma, nes valgomasis yra prabanga, o valgomojo stalui su kėdėmis svetainėje irgi vietos nėra. Atskiras valgomasis – beveik tokia pat prabanga, kaip nesulankstomas pietų stalas (žr. žemiau).

Tarybinio skurdo simbolis, antrasis (pažengęs) lygis.

6. Sulenkiamas valgomojo stalas. Daugelis mūsų, augusių Tarybų Lietuvoje, būdavo kiek nustebę, pirmą kartą pamatę nesulankstomus pietų stalus. Nesulankstomas pietų stalas buvo neįsivaizduojama bajoriška prabanga, panašiai, kaip sofa, kuri neišsilanksto į lovą (žr. žemiau). Toks stalas beveik amžinas, nors ir gali šiek tiek klibėti. Kol jis stovi prie sienos sudėtas (arba išskleista tik jo pusė), stalas, kaip ir senas televizorius kampe, yra puoštinas nertomis servetėlėmis, ant kurių būtinai turi stovėti balta vazelė (be gėlių).

7. Sofa-lova. Paskutinis pragaro ratas: būtent ši miegamoji sofa aiškiausiai ir pasako, kad žmonės tarybiniais laikais negyveno turėdami tiek vietos, kiek jiems reikėjo. Išskyrus virtuvę ir vonios kambarį, visi kambariai turėjo būti pritaikyti ir miegoti. Svetainė, kurios nebuvo galima perdirbti į miegamąjį, buvo didesnė retenybė, nei kelionė į kapitalistinę šalį.

Ši sofa-lova dabar yra būtinai sugedusi (neišsiskleidžia lengvai, reikia žinoti triukus su geležtėmis šonuose, arba išsiskleidus į lovą, ryte vėl laisvai nepavirsta sofa), ir miegoti ant jos išskleistos labai nepatogu: maža to, kad išgulėti čiužiniai ir viena kita spyruoklė („sprendžyna“) iššokusi, bet per vidurį dar yra ir tarpas-dauba, anuomet trukdęs sutuoktinių vedybiniam gyvenimui ir skatinęs nepriveisti per daug vaikų.

Tarybinio skurdo simbolis, trečiasis (aukščiausias) lygis.

Dauguma minėtų dalykų negyvena mieste amžinai, tačiau tai nereiškia, kad jie numiršta: daiktui susidėvėjus ir įgavus tokį estetinį vaizdą, kad net daugiabučių gyventojai, įsikūrę 2,60 metro aukščio kambariuose (pirmoji masinė stambiaplokštė statyba, vadinamieji Chruščiovo namai, maždaug nuo 1965 metų), nebegali į jį žiūrėti, jis iškeliauja kitur. Dažniausiai seka yra tokia: šeimininko butas–sodyba prie ežero–sodo namelis (jei toks yra)–giminės kaime (pagrindiniame gyvenamajame alytnamyje)–giminės kaime (ūkiniame pastate). Bet kuris svetainės baldas visuomet baigia gyvenimą priremtas prie silikatinių plytų sienos ir ant jo sudedami trilitriniai stiklainiai su raugintais agurkais.

Dar daugiau būsto temų  – mūsų „Facebook“ paskyroje!

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.