Bičių pakaktų dviem aviliams
Pasakojimų, kad medus per sienas varvėjo, iki šiol galėjai sutikti pasakose, bet taip atsitiko ir smilgiečiams Vincui bei Vidai Pociams.
Sutuoktinių namo pastogėje prieš 4 metus įsikūrė dešimtys tūkstančių bičių ir šiemet prinešė tiek medaus, kad šis ėmė žliaugti per lubas.
Šeimininkai šaukėsi bitininko mėgėjo Juozo Kerbelio pagalbos, kad iškopinėtų medų ir iškraustytų bites. Šiomis dienomis smilgiečių gelbėtojas užlipo į Pocių palėpę ir išnešė 4 didžiulius dubenis medaus pilnų korių bei sugaudė dryžuotas darbštuoles.
Viename avilyje paprastai gyvena 40–60 tūkstančių bitelių, o įsikūrusių smilgiečių palėpėje jų būtų pakakę maždaug 2 aviliams.
J.Kerbelis skaičiavo, kad šįkart jis iškopinėjo apie 30 kilogramų medaus.
Kad ir kaip kruopščiai jis traukė korius, visų išimti nepajėgė. Name dar liko ir bičių, ir medaus.
„Giliau nebegalėjo rankų kišti, bitės gylė į pirštų galus. Užtaisė visas landas, kiek pasiekė, kad nauji vabzdžiai nebeįlįstų.
Dar yra apie namą skraidančių bičių, joms paliktos specialios dėžės. Grįžta su medumi, neranda senosios landos, kiek pazuja ir nenoriai, bet lenda į tą dėžę. Bitininkas ją paskui išsiveš“, – pasakojo V.Pociuvienė.
Dirbdamas saugojo bites
Iškrapštyti neįprastoje vietoje įsikūrusias bites sekėsi sunkiai, J.Kerbelis triūsė net 7 valandas.
Vabzdžiai buveinę įsitaisė virš palėpės kambarių, kur tarpas tarp stogo grebėstų ir kambario lubų apšiltinimo siekė vos keliasdešimt centimetrų.
Žmogus į tokį tarpą galėjo patekti tik ropomis.
Atsargiai praardęs lentas ir atplėšęs stogo šiferį, J.Kerbelis išvydo tikrą gamtos stebuklą.
Kvadratinio metro plote bitės buvo pasigaminusios milžinišką korio konstrukciją.
Korys nebuvo taisyklingos keturkampio formos, o panėšėjo į S raidę ir siekė 30 centimetrų plotį. Medaus namas buvo išsidėstęs keliais aukštais. Jis vingiavo juostomis, buvo matyti ir senesnių, jau patamsėjusių korių, suneštų pernai ar užpernai, ir šviežutėlių.
„Koriai minkšti, pilnutėliai ir sunkūs. Dirbau iš lėto, kad kuo mažiau bitučių žūtų“, – pasakojo J.Kerbelis.
Lįsti į patį vidų vyras nebijojo, nes nuo jaunystės laikė bičių, tik pastaruosius dvejus metus jų nebeturėjo. J.Kerbelio laikytas medaus darbininkes pražudė chemikalai, kuriais ūkininkai nupurškė laukus.
„Prie bičių reikia eiti švariam, gerai rankas nusimazgoti, nevilkėti vilnonių rūbų, nes jos tokių apdarų nemėgsta“, – pasakojo J.Kerbelis.
Lyg ant tiksinčios bombos
J.Kerbelis nebijo bičių, ir šios jam labai negelia. „Šįkart įgėlė tik kokių 15. Nesu alergiškas, todėl gylio vietoje trumpam atsiranda dėmelė ir pranyksta“, – pasakojo vyras.
O štai V.Pociuvienė, įsitikinusi, kad J.Kerbelis į specialias dėžes jau susėmė jų bites, lengviau atsikvėpė.
Darbštuolėms vos apsigyvenus jų šeimos dviaukščiame name, moteris jautėsi lyg gyventų ant tiksinčios bombos. Mat V.Pociuvienė yra alergiška bičių gyliams.
Prieš porą metų viena aplink namą zujusių ir į pastogę medų nešusių bičių jai įgėlė į krūtinę, ir moteriai prireikė medikų pagalbos.
Vartojant vaistus, bendras kūno tinimas atslūgo, bet gylio vietoje labai ilgai laikėsi paburkimas, o jam pagaliau atslūgus liko ruda dėmė. Nuo to karto gydytojos paliepimu V.Pociuvienė visad po ranka turi vaistų nuo alergijos.
Juodas kamuolys – į palėpę
V.Pociuvienė gerai prisimena bičių susikraustymo į palėpę momentą.
Tą kartą, su anūke būdamos kieme, netikėtai abi išgirdo keistą, itin garsų ūžesį.
„Net pritūpėm abi, atrodė, lyg lėktuvas skrenda pažeme. Pakėlusi galvą, pamačiau pastogėje juodą kamuolį, kuris mano akyse sulindo į namą“, – pasakojo moteris.
Niekam iš šeimynykščių nekilo mintis išvaryti po namo stogu susimetusias bites. Manė, kad šios kaip atskrido, taip ir išskris.
Rudeniop V.Pocius ant šaligatvio po palėpės langais pamatė prikritusių negyvų bitelių.
Šeima dar pajuokavo, kad didžiulis spiečius susipyko tarpusavyje ir išsimušė.
Kitą vasarą V.Pociuvienė matė aplink namus skraidančius vabzdžius, bet manė, jog tai vapsvos.
Pernai moteris vėl išvydo prie namų artėjantį ir po namo stogu lendantį juodą spiečių.
Tada jai į galvą netoptelėjo, kad į pastogę susikraustė dar viena medunešių vabzdžių komanda.
Tik dabar, kai J.Kerbelis atvėrė slaptą medaus karalystę, namo šeimininkai sužinojo, kad jų būste gyveno ne viena bičių šeima.
Lietvamzdis gaudė lyg lėktuvų gamykla
Palėpės kambaryje seniau nakvodavo pas tėvus apsilankęs kuris nors iš sūnų.
Kai jame ėmė girdėtis dūzgesys, ten jau niekas nenorėjo likti nakčiai, bet spintoje šeima laikė nesezoninius rūbus ir per daug nesuko galvos dėl zvimbimo.
Pernai, atvėrusi palėpės spintos duris, V.Pociuvienė pamatė, kad visos striukės kažkuo apvarvėjusios. Tik lyžtelėjusi lipnaus skysčio moteris suprato, kad tai medus. Jis sunkėsi per lubas, spintos viršų ir gėrėsi į drabužius.
Pasakė vyrui, bet tas atrėžė, kad žmona išsigalvojanti nesąmones.
Šiemet medus jau žliaugė per lubas.
„Kelis kartus su vyru esame kalbėję, kad reikia kažką su tomis bitėmis daryti, bet taip ir likdavo. Galvojom: kas čia norės užsiimti? Kam tų bičių reikės? Nemanėme, kad mūsų namas taip rimtai okupuotas, kol prieš kelias dienas nepamatėme stulbinančio vaizdo“, – kalbėjo V.Pociuvienė.
Prieš kelias dienas ji atvėrė palėpės duris kitoje namo pusėje ir tuojau pat spruko žemyn – kambarys buvo pilnutėlis bičių.
Kaip tik tuo metu V.Pocius šūktelėjo žmonai, kad irgi aptiko neįtikėtiną dalyką – lietvamzdis gaudė lyg lėktuvų gamykla. Nuo viršaus iki apačios jis buvo pilnas bičių. Vabzdžiai knibždėjo ir į žemę įleistame kanalizacijos vamzdyje.
Vaikė šluotomis ir nuodijo
Bitėms užkimšus lietvamzdžius ir ėmus tirštai zuiti po kambarius, Pociai suprato, kad jų namas virsta vienu dideliu bitynu.
Sutuoktiniai bandė patys rainąsias išvaryti, vaikė jas šluotomis, vėliau užkimšo lietvamzdį, papurškė musių nuodų.
„Gaila bičių, bet ką daryti? Labai bijojau, kad nesugeltų. Laimė, sūnus Andrius mus išgelbėjo – surado žmogų, kuris nebijo prie bičių eiti“, – pasakojo V.Pociuvienė.
Netoli nuo tėvų namų gyvenantis A.Pocius kartu su J.Kerbeliu dirba rajono priešgaisrinėje tarnyboje. Bitininkas mėgėjas sutiko pagelbėti kolegai.
J.Kerbelis ne kartą yra sėmęs spiečius iš neįprastų vietų. Daugiausia gylių gavo, kai rinko ant betoninio tvoros stulpelio susimetusį spiečių. Tada į jį susmi- go 26 geluonys.
Iš bibliotekos – pas kunigą
Iš avilio išskridęs ir naujos vietos įsikurti ieškantis spiečius – dažnas reiškinys. Būna, kad bitės sulenda į pastatus, įsitaiso ūkinių pastatų sienose, susimeta į pastoges ar įsikuria medžiuose.
Atsiskyręs bičių būrys palieka avilį tada, kai išsiperi antra motinėlė. Tada senoji su savo komanda pabėga.
Neseniai nuo bičių antplūdžio bitininkai gelbėjo Gustonių kaimo biblioteką. Vabzdžiai buvo įsitaisę plytinio pastato sienoje.
Seniau tas statinys buvo Gustonių dvaro svirnas, vėliau veikė mokykla. Sienoje bitės gyveno kelerius metus. Kol jų buvo mažiau, niekam netrukdė, bet pastaruoju metu ėmė kelti pavojų bibliotekos lankytojams.
Iš sienos iškrapštytą vienam aviliui prilygstantį bičių būrį laikyti pasiryžo kunigas Algirdas Dauknys.
Vaškas paminklui nekenkia
Kartais bitės įsikuria ir itin netikėtose vietose. Pernai Upytės seniūnas iš vietinių gyventojų sulaukė signalo, kad šalia kelio Upytė–Berniūnai stovintį architektūros paminklą – Memenčių koplytėlę okupavo bičių spiečius.
Bitės naujus namus pasidarė medinėje, kryžių nešančio Jėzaus skulptūroje.
Kaimiečiai baiminosi, kad medų skulptūros vidun tempiantys vabzdžiai jai nepakenktų.
Seniūnas svarstė, ar nereikėtų ieškoti bitininko, galinčio nuodais ar kitokiomis priemonėmis išnaikinti į Jėzaus nugarą sulindusias bites, tačiau kultūros paveldo specialistai nuramino, kad medus ir vaškas mediniam paminklui nė kiek nekenkia, net atvirkščiai, veikia kaip konservantas.
