„Sniego gniūžtė pragare turi daugiau galimybių neištirpti, nei ši statyba kada nors pasibaigti.
Taip būčiau pasakęs, jei namą statytų kurie nors kiti statybininkai, o ne Romas ir Remis“, – ištarė Didžiosios Britanijos televizijos kanalo „Chanel 4“ laidų vedėjas Kevinas McLoudas.
Žiūrimiausiu laiku kalbėdamas milijonams britų jis žarstė pagyras lietuviams 36 metų Romui Balynui ir 38 metų Remigijui Rusinui.
Televizijos žiūrovai kone valandą žiūrėjo reportažą apie tai, kaip sumaniusi statyti netradicinį namą menininkų šeima išleido visą paskolą ir buvo priversta atsisakyti architektų paslaugų.
„Tačiau netrukus juos aplankė sėkmė. Jų gelbėti atvyko jauna entuziastinga statybininkų iš Lietuvos komanda, vadovaujama rangovų Romo ir Remio“, – kalbėjo laidos „Grand Designes“ (Didieji dizaino projektai) vedėjas.
Ši Didžiojoje Britanijoje populiari laida rodo žmones, kurie stato, remontuoja arba perstato namus pagal nestandartinį projektą.
Šeimą užklupo sunkumai
Kino kūrėjas Steve’as Foxas ir jo žmona, pagal sutartį dirbanti menininkė Tracy, Londone sumanė pasistatyti tikrai netradicinį namą. Būstas iš išorės turėjo būti panašus į krovininį laivo konteinerį.
Už šviesą praleidžiančių ir spalvas keičiančių šiuolaikinių sienų kambariai turėjo tiksliai atkartoti vienų Londono rūmų planą.
Įmonės „Produk“ savininkai R.Balynas ir R.Rusinas tokio namo anksčiau nebuvo statę.
„Bus daug iššūkių“, – pamanė jie.
Už darbą lietuviams užsakovai pažadėjo 140 tūkstančių svarų sterlingų (602 tūkst. litų) ir nupirkti visas reikiamas medžiagas.
Netrukus lietuviai sulaukė ir pirmojo iššūkio – vietos valdžia pareikalavo statyti žemesnį namą, todėl užsakovai nutarė giliau kloti pamatus.
Teko perkloti ir kanalizacijos vamzdžius.
Tai kainavo daug, todėl užsakovams baigėsi iš banko paimti pinigai. Jie pardavė automobilį, bet ir to neužteko.
Paskolą suteikusio banko atstovai kelis mėnesius svarstė, ar duoti šeimai, negalinčiai pabaigti statyti namo, dar pinigų.
Tačiau lietuviai rangovai nepasitraukė. Jie sutiko laukti, o savo statybininkus tuo metu nusiuntė į kitus objektus.
Teko gerokai pasukti galvą
Kai bankas britų šeimai suteikė papildomą paskolą, lietuviams teko nauja užduotis – sugalvoti, kaip iš šiuolaikiškos medžiagos pastatytas sienas sujungti su stogu iš paprasto šiferio.
Laidos vedėjas žiūrovus patikino, kad to niekas anksčiau nėra daręs.
„Remis dienų dienas stovėjo ant stogo ir suko galvą, kaip viską sujungti. Lietuvis netrukus taps šios srities ekspertu, nors ir bankrutuos“, – filmuodamas darbų įkarštyje pajuokavo laidų vedėjas K.McLoudas.
Kurį laiką lietuviai dirbo vieni – užsakovai menininkai išvyko kurti filmo į Rumuniją ir ten užsidirbti papildomai pinigų statyboms.
Laidos pabaigoje Tracy ir Steve’as pagaliau išdidžiai parodė baigtus namus. Taip pat didžiuodamiesi jie po savo nestandartinį būstą vedžiojo ir „Lietuvos ryto“ žurnalistę bei fotografę.
Pasipylė nauji užsakymai
Dar laidai nepasibaigus R.Balynas sulaukė kito užsakovo skambučio. Šiam žmogui namas, kurį lietuviai pastatė menininkų šeimai, padarė didelį įspūdį.
Po laidos per savaitę lietuvių įmonė Didžiojoje Britanijoje gavo net 15 naujų užsakymų ir turėjo skubiai plėstis.
„Rytą dar nespėju atsikąsti sumuštinio, o jau sulaukiu užsakymo“, – juokėsi R.Balynas.
Televizija norėjo dramų
– Ar apsiėmę britų šeimai statyti netipinį namą svarstėte, kas bus, jei jums nepavyks? Gal tai būtų pakenkę ir lietuvių įvaizdžiui, – „Lietuvos rytas“ paklausė abiejų lietuvių.
– Taip, pasąmonėje visą laiką kirbėjo mintis, kad negalima susigadinti savo vardo. Žinoma, malonu, kad kai ką padarėme visų lietuvių labui, bet labiau galvojome apie savo įmonę ir jos ateitį, – kalbėjo R.Balynas.
– Žinojau, kad pabaigsime. Ir pabaigėme, – pridūrė R.Rusinas. – Bet padarėme daugiau, nei mums priklauso.
Televizijos operatoriai netikėjo, kad mums pavyks užbaigti namą, o aš buvau įsitikinęs, kad pavyks. Privalėjome darbą užbaigti.
– Ar galėjo būti kitoks laidos scenarijus: pasamdė lietuvius, o jie nesusitvarkė ir pabėgo?
– Ne! Televizijos darbuotojai norėjo dramų, problemų. Bet mes neleidome. Iš karto pasakiau: jokių problemų nėra! Viskas bus gerai, tai mums puikus išbandymas, – tvirtino R.Rusinas.
– Kaip pakliuvote į televizijos laidą?
– Mūsų klientai buvo susitarę. Gal tikėjosi, kad statybos jiems pigiau kainuos?
– Ar jie siūlė sumokėti mažiau, nes ir taip sulauksite reklamos?
– Bandė. Bet mes netikėjome, kad gausime po laidos tiek užsakymų. Todėl pasiūlėme savo kainą ir britų šeima sutiko.
Prasidėjus darbams paaiškėjo, kad architektai už sutartą kainą neatliko daug darbų. Už juos reikėjo mokėti papildomai. Kai architektai pasitraukė, problemas turėjome spręsti mes.
– Kaip britų šeima jus surado?
– Kaip ir visi – per pažįstamus, – atsakė R.Balynas.
– Ar televizija trukdė dirbti?
– Iš pradžių jų klausėme, o vėliau tapome griežtesni. Mums daug kainavo jų prašymai.
Televizijos darbuotojai prašė nutraukti darbus arba stovėti tai vienur, tai kitur. Jei būtume nutraukę, kas būtų mokėję penkiems žmonėms, kuriuos pasamdėme?
– Ar jautėte, kad į jus žiūrima kaip į emigrantus?
– Pameni, Romai, kaip pirmą darbo dieną architektai metė ant stalo brėžinius, kurie net nebuvo skirti statybininkams, ir paliepė: „Prašau pradėti darbus!“ Vėliau užsakovai mums prasitarė: architektai netikėjo, kad sugebėsime.
Mes ir patys drebančiomis kojomis bridome į tuos vandenis, – prisipažino R.Rusinas.
– Bet nėrėme, ir viskas! Dar nė karto su Remiu negavome projekto vien todėl, kad esame lietuviai. O kalbos apie pigią darbo jėgą – mitas! Mes tiesiog dirbame gerai, – kalbėjo R.Balynas.
– Ar Londone daug lietuvių dirba statybose?
– Labai daug, – patikino R.Rusinas. – Statybose uždarbis – vienas geriausių, todėl dauguma atvykusių į Didžiąją Britaniją iš Lietuvos dirba statybininkais.
Per dieną galima uždirbti nuo 120 iki 150 svarų, iš kurių 20 procentų tenka mokesčiams. Pradedantieji tiek negauna.
– Ar jų įvaizdis geras?
– Mes kuriame gerą vardą. Lietuviai dirba daug ir kokybiškai.
Patys britai jau nebenori, kad tautiečiai jiems statytų, – tvirtino R.Balynas.
– Ar norėtumėte patys tokiame name gyventi?
– Tokio dydžio namo norėčiau, bet rinkčiausi kitokią apdailą. Tas namas jau man tapo savas.
– Aš – praktikas. Peršviečiamų skydelių garantija – 25 metai, stogo dangos garantija – 50 metų.
Svarstau, ką ta šeima darys po 20 metų? Jeigu panorės parduoti, kas tokį namą pirks!
Bet šiuo metu užsakovai įvertino namą 1,2 mln. svarų sterlingų ir neketina jame gyventi ilgiau kaip 5 metus, – kalbėjo R.Rusinas.
– Ar turite savo būstą?
– 2008 metais nusipirkau butą ir nusprendžiau jį pats įrengti. Vargu ar norėčiau antrą kartą tai pakartoti. Man patinka namai, kuriuos pastatau, bet savo namo vizijos neturiu.
– Viskas ateityje. Esu patenkintas tuo, ką turiu. Matau, kaip sunku klientams, kurie dirbdami savo darbus sumano pasistatyti namą, – atsakė R.Balynas.
– Ar ketinate grįžti į Lietuvą?
– Taip, po penkerių metų. Galbūt jei turėsiu vaikų, jau kitaip galvosiu. Čia gera, darbas sekasi, bet kažko trūksta. Jaučiu tėviškės šauksmą, – teigė R.Rusinas.
– O aš tokių planų neturiu, – sakė R.Balynas. – Pusę savo gyvenimo pragyvenau Didžiojoje Britanijoje. Atvažiavau vienas, be draugų, nemokėdamas kalbos. Atsivežiau didelį „Polaroid“ fotoaparatą, perėjau Londone pragaro ir komedijos kelius.
Pinigai greitai baigėsi, sėdėjau be darbo, rinkau nuorūkas ir jas rūkiau, maitinausi jau išmestais sumuštiniais iš prekybos centrų.
Pinigus išleidau važinėdamas autobusais Londone. Mokėjau už bilietą gerokai per daug – paduodavau 5 svarus. Pasirodo, tokia buvo ne bilieto kaina, o bauda už važiavimą be bilieto. Tada nemokėjau anglų kalbos.
Po to man pradėjo sektis. Vedžiau britę, turiu du vaikus. Mano žmona pernai lankė lietuvių kalbos kursus.
Iš pirmų lūpų
Steve’as Foxas
Kinematografininkas, namo savininkas
„Su Remiu ir Romu susipažinau atsitiktinai. Remis darė apdailos darbus vieno mūsų draugo bičiuliui. Nuvykome pasižiūrėti. Remis buvo neblogai padirbėjęs su modernaus dizaino projektu.
Ieškojome žmogaus, kuris matytų detales ir suprastų idėją, kaip turi atrodyti modernus pastatas: dailios tiesios linijos ir visa kita.
Mūsų draugams ir artimiesiems samdyti lietuvius atrodė nebloga mintis. Londone dirba daug statybininkų iš įvairių šalių. Iš pradžių derėjomės su keletu latvių statybininkų, bet jų kainos buvo labai didelės.
Kildavo sunkumų dėl anglų kalbos, bet keletas kartu su jais dirbančių vaikinų iš Lietuvos gerai kalbėjo angliškai.
Lietuviai tikrai gerai padirbėjo. Keletą kartų reikėjo ką nors pataisyti. Dirbant su tokiu projektu kaip šis tai neišvengiama.
Tikiuosi, kad Remio ir Romo pasirodymas per britų televiziją pakeis kai kurių žmonių požiūrį į čia dirbančius lietuvių statybininkus.
Man paliko didelį įspūdį visa lietuvių komanda. Jie dirbo sunkiai ir atvykdavo tiksliai sutartu laiku. Be to, jie šaunūs, mandagūs ir išauklėti, o tai ypač svarbu, kai statyba vyksta tokioje vietoje, kur kartu dirba daug žmonių.“
