Užupio respublikos premjeru tituluojamas vadybininkas 45 metų S.Gorodeckis iš tiesų yra Užupio seniūnaitis. Tokia pareigybė neatrodo solidi Vilniuje, kuriame seniūnijos naikinamos, rašo dienraštis "Lietuvos rytas".
Tačiau S.Gorodeckis įsitikinęs, kad neturintis aktyvios žemutinės savivaldos grandies miestas tampa pažeidžiamas.
„Jeigu bendruomenei nebus suteiktas realus balsas spręsti miesto problemas, senamiestis taps valdininkų ir savanaudiškai mąstančių verslininkų grobiu, nepadės net UNESCO skydas“, – prognozavo S.Gorodeckis.
– Rudenį teko girdėti, kad įvykdėte perversmą Užupio respublikoje, nuvertėte prezidentą kinematografininką Romą Lileikį ir užgrobėte valdžią. Ar perversmas bent jau apsiėjo be kraujo? – „Sostinė“ pasiteiravo S.Gorodeckio.
– Tai netiesa! R.Lileikis liko prezidentas, niekas neatėmė iš jo šios garbės. Prezidento pareigos yra garbingos, jis – autoritetas.
Tačiau reikia ir vykdomosios valdžios, premjero. Žmogaus, kuris geras idėjas imtų vykdyti. Aš, kaip Užupio seniūnaitis, tarsi ir būčiau toks premjeras.
– Ar Užupio respublikos idėja neišsisėmė, nevirto tik tuščiu skambalu turistams privilioti? Kokia dabar tų žaidimų respublikomis, prezidentais prasmė?
– Aš Užupio respubliką įsivaizduoju anaiptol ne kaip nuvalkiotą viešųjų ryšių triuką pinigams pritraukti.
Užupio respublika turi tapti tokiu lyg ir prietaisu valdžiai spardyti užpakalį bendruomenės kojomis.
Nuo Nepriklausomybės atkūrimo praėjo beveik ketvirtis amžiaus, o savivaldos sandara liko sovietinė. Nesudarytos sąlygos atstovauti žmonėms žemutinėje grandyje, bendruomenės neturi poveikio aukštesnėms valdžios institucijoms pajudinti ar joms kontroliuoti.
Mūsų tikslas ir yra sukurti tokį instrumentą.
– Bet juk tokia valdymo grandis yra seniūnijos. Tik iš jų mažai naudos, daugelis vilniečių turbūt net nežino, kad tokios yra ir ką jos veikia.
– Vaizdžiai tariant, jei žmonos nerengsi, nemaitinsi ir nepamylėsi, ji pabėgs. Taip ir seniūnijos – joms neskirta pakankamai lėšų, apribotos galios, taigi išstumtos iš aktyvaus valdymo grandies. Tačiau bendruomenės privalo būti veiksmingos.
Pavyzdžiui, Užupis. Mes gyvename ant brangiausios Vilniuje žemės. Aras žemės čia kainuoja 30–50 tūkst. litų.
Užupyje, mano apskaičiavimais, sukuriama didelė Vilniaus gyventojų pajamų mokesčio dalis. Bendruomenė intelektuali – ji turi milžiniškas saviraiškos galimybes.
Bet kas mums iš to? Nieko.
– Kodėl nieko? Žemė brangi, tai ir puiku, pinigai kaip srauni Vilnia plaukia.
– Investicijos nėra gėris pats savaime, kaip ir pinigai. Kai nekilnojamojo turto plėtra nevaldoma, bendruomenė neturi balso, atsiranda grėsmingų dalykų.
Pavyzdžiui, šį pavasarį neaiškūs statytojai Polocko gatvės 7A sklype iškirto vertingus medžius. Po to prasidėjo archeologiniai kasinėjimai ekskavatoriumi. Įsivaizduojate – archeologija ekskavatoriumi Vilniaus senamiestyje!
Tinklalapyje buvo parduodami butai kotedžuose, kuriuos statyti net leidimai nebuvo išduoti. Jeigu taip tęsis, Užupis bus panašus į Fabijoniškes.
Ir net UNESCO skydas nepadės, nors Vilniaus senamiestis įtrauktas į Pasaulio kultūros vertybių sąrašą. Todėl ir sakau, kad būtina bendruomenės kontrolė.
Aš ne prieš statybas ar verslą senamiestyje. Bet svarbu, kad viskas būtų darnu ir apgalvota.
– Yra nuomonių, kad bendruomeniškumas – tai kaimietiškos gyvensenos palikimas. O Vilnius jau yra tipiškas didmiestis su į daugiabučius susikimšusiais ir tik savo asmeninių reikalų paisančiais gyventojais. Ar jiems rūpi bendruomeninė veikla?
– Galiu pateikti gerų pavyzdžių. Tarkime, Balsių bendruomenė. Jos gyventojų pastangomis pastatyta puiki mokykla, vaikų darželis. Ten nėra vagysčių, joks įtartinas pašalietis nosies į gyvenvietę neįkiš nepastebėtas. Kaimynai gyvena tarsi viena darni šeima.
Manau, kad ir sovietiniais laikais statyti gyvenamieji rajonai galėtų sekti Balsių ir Užupio pavyzdžiu.
Jeigu susikurtų, tarkime, Lazdynų respublika, Žirmūnų federacija ar Karoliniškių karalystė, ten vilniečiams gyventi taptų jaukiau, saugiau.
– Užupyje, kaip ir apskritai Vilniaus senamiestyje, dar prieš 15–20 metų retai galėjai išgirsti vietinį, kalbantį lietuviškai. Dabar jau kitaip, bet vis dėlto vilniečius jaudina W ir dvikalbių gatvių rašybos problema. Kaip manote, ar sostinė laimi, ar pralaimi būdama kalbinės ir kultūrinės mišrainės centras?
– Žinoma, kad sostinė ir turi būti daugiakultūrė, sluoksniuota. Įvairovė yra miesto stiprybės požymis. Užupio respublika juk ir užrašyta lietuvių, baltarusių, lenkų, rusų ir žydų kalbomis. Tai yra kalbomis, kuriomis istoriškai kalbėjo vilniečiai.
Niekur nedingsime iš savo istorijos, didelė jos dalis parašyta lenkiškai. Aš pats kilęs iš senos bajorų giminės, kiekviena jos karta suko galvą – kokią tapatybę pasirinkti, lietuvio ar lenko?
Mano teta, tėvo sesuo, į Vilnių atsikėlė, jei taip galima sakyti, su pirmu lietuvišku tanku. Tėvas irgi gimė Vilniuje 1939-aisiais kaip lietuvis.
Aš pasaulį išvydau Grigiškėse, tuomet ši gyvenvietė buvo ne miesto, o Vilniaus rajono dalis. Iš 36 namo gyventojų tik trys buvo lietuviai. Užaugau kieme žaisdamas ir kalbėdamas daugiausia lenkiškai, tiksliau, vietiniu, „tuteišių“, dialektu.
Atkūrus nepriklausomybę kaimynai kažkaip greitai išmoko ir prakalbo lietuviškai. Nesvarbu, kokia gimtoji kalba, – mes, sostinės gyventojai, esame vilniečiai, ir tai svarbiausia.
