Kelionė iš Kėdainių Alovės miestelį tetrunka kiek daugiau nei valandą. Tačiau sugaištas laikas, anot pagardus gaminančios įmonės vadovo, su kaupu atsiperka. Ši vieta verslininkui kelia tik gerus prisiminimus, nes čia prabėgo visos vaikystės vasaros.
Senelis buvo galvotas
Senų, tačiau labai derlingų obelų apsuptyje, įrėminta išlakios eglės ir nuo neatmenamų laikų čia augančio ąžuolo, stūkso 1929 metais statyti gryčia. Už nedidelės kalvelės į Grinkevičių žemes teškena Alovės ežero vandenys.
„Mano senelis buvo įdomus, toks ne visai ūkininkas. Jis daugiau dirbo ne raumenimis, bet galva. Turėjo verslininko gyslelę. Visus obuolius parduodavo žydeliui ir visai neblogai iš to uždirbdavo. Jis augino tik sėklinius grūdus. Pats mažai prie ūkio dirbo, kitus samdydavo. Paprastas dzūkelis, o visus tris vaikus sugebėjo į mokslus išleisti“, - žingsniuojant prie ežero pasakojo verslininkas. Matyt, juokiasi, kalti senelio genai, paskatinę anūką imtis verslo.
Dzūkiškas racionalumas nulėmė ir sodybos statybų vietą. Nors čia pat nuo kalniuko atsiveria neįkainojamas vaizdas, tačiau trobesiai pastatyti nuokalnėje, kad mažiau vėjai užpūstų.
„Dabar galima stiklais, kitokiomis priemonėmis nuo vėjo apsiginti. O jie ieškojo užuovėjos“, - svarsto naujasis sodybos šeimininkas.
Rąstai sutrupėjo
Verslininko noras kuo autentiškiau atkurti senelių namus turi ir racionalų pagrindą. Jis viliasi, kad į protėvių gimtinę dažniau atskubės ir jo paties, ir sesers bei pusbrolių vaikai. „Verslo čia nepadarysi, žemdirbyste neužsiimsi. Bet čia yra Grinkevičių šaknys, todėl noriu visa tai išsaugoti ir branginti“, - atvirauja verslininkas.
S.Grinkevičius sodybą nori pertvarkyti taip, kad ji liktų autentiškesnė, kad būtų išsaugota namų dvasia ir senelių sumanymai. Jis apgailestauja, kad restauruojant svirnelį ir avinyčią nepavyko išvengti klaidų.
Svirnelį seneliai persikėlė iš prosenelių sodybos. Verslininkui pavyko išsaugoti tik kelis rąstus, nes tik pabandžius jį išardyti ir iš naujo perdėti rąstus, jie subyrėjo. Mat labai sutrūniję buvo. Keli tvirtesni buvo panaudoti slenksčiui ir vidinėms klėties grindims.
Panašus likimas ištiko ir avinyčią. Verslininkas irgi buvo priverstas jį suręsti iš naujų rąstų. Todėl toliau, sako, tokių klaidų nedarysiąs, senąjį tvartą pasistengsiąs taip restauruoti, kad išlaikytų visišką autentiką. Dabar jame – daug senų rakandų: staklės, geldos, skrynia, lovos, žemės ūkio padargai. Sutvarkytame pastate verslininkas ketina eksponuoti senienas. Ateityje, galbūt, čia bus įrengta giminės pasisėdėjimams pritaikyta salė.
Trūksta meistrų
Daugiau kaip aštuonis dešimtmečius iš rąstų suręstas gyvenamasis namas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo apleistas. Jis tvirtas ir dar ne viena karta jame gali nugyventi.
„Senelis labai stengėsi, kad namas būtų ne tik tvirtas, šiltas, bet ir gražus. Žiūrėkit, jis ne paprastai apkaltas, bet pažaista su ornamentais. Kalbėdamas su meistrais tariuosi, kad jis būtų restauruojamas išlaikant tą ornamentiką. Matau, kaip jie gūžčioja pečiais, nes jiems pernelyg sudėtinga“, - sukant ratus apie namą pasakoja verslininkas.
Jis norėtų ir langus panašius į dabar esančius pasigaminti. Meistrai ir vėl prieštarauja, anot jų niekas dabar tokių langų negamina.
„Didelė bėda su meistrais. Jau ketvirta meistrų brigada šiandien atvažiavo. Šįsyk – net iš Marijampolės. Su kuo bekalbu, man sako: „Nuversim, iš naujų rąstų padarysim“. Tokių eilė rikuojasi. O aš noriu, kad apkalimo lentos būtų tokios, kokios buvo, kad sienos būtų nutinkuotos, taip, kaip buvo, kad langai būtų tokie patys. Jie kelia rankas. Jau anksčiau čia būčiau susitvarkęs, bet nėra meistrų, kurie tai galėtų padaryti “, - guodžiasi. Jis spėja, kad visi geresni tiesiog išvažiavo į „visokias norvegijas“.
Vokiška skarda - amžina
Pietinėje pusėje, per visą namo ilgį, S.Grinkevičiaus senelis buvo įrengęs terasą. „Labiausiai čia mėgdavom vasarą įsikurti. Ypač smagu būdavo, kai lydavo. Lietus pliaupia, o tu ramiai po stogine sėdi“, - prisiminimais dalijosi sodybos šeimininkas.
Namo stogas degtas vokiška alavine skarda. Tais laikais pasakojama, visas kaimas ėjo žiūrėti, nes niekas tokio stogo neturėjo. Verslininko žiniomis, dabar tokios niekur nebegamina. „Geras darbas. Per tiek metų niekur neprakiuro.“
Iš pažiūros nedidukas namelis viduje gan erdvus. Prieangis, virtuvė, trys kambariai. Svečių kambaryje dar išlikusios tinkuotos sienos. Kituose reikės daugiau padirbėti, kad būtų atkurta tai, kas buvo praeityje.
Krosnis yra, tik krosniaus trūksta
Virtuvėje tebestūkso sena, molinė dzūkiška krosnis. Virš duonkepės yra dzūkiškoms troboms būdinga vieta, kur galima užsiropšti ir pasišildyti.
„Mano tėtis čia vaikystėje labai mėgo čia gulėti. Ypač tada, kai dzūkai prie naminukės susėsdavo. Daug kaimo paslapčių buvo galima išgirsti“,- juokėsi pašnekovas.
Tačiau verslininkas vėlgi niekur neranda krosniaus, kuris ją tinkamai restauruotų. „Turėjau iliuziją atstatyti, bet mane visi protina, kad šiai dienai nerasi tokio, kuris suprastų, ką čia būtų galima padaryti“, - tinkamų meistrų pasigenda sodybos savininkas.
Verslininkas neketina nusižengti tradicijoms ir nei vandentiekio, nei kanalizacijos senajame name įrengti nesiruošia. Vienintelė išimtis bus padaryta rekuperaciniam šildymui.
„Atvažiuokite po metų. Tikiuosi, kad sodyba jau bus prikelta naujam gyvenimui“, - atsisveikindamas pakviečia didžiausios Lietuvoje pagardus gaminančios įmonės vadovas.
