Namus Kaune centre prižiūrinčių administratorių duomenimis, miesto centrinėje dalyje, kultūros paveldo apsaugos zonoje, yra apie 10 avarinės būklės pastatų. Vadinasi, pasmerktų griūti, jei jų savininkai skubiai nesiims remonto.
O imtis remonto jie neskuba, nes dauguma tokių namų savininkų yra senyvo amžiaus ir mano, kad po jų tegul ištinka ir tvanas.
Tačiau kaip atsitiko, kad ne atbulomis sovietinių statybininkų rankomis, o nagingų senųjų meistrų statytas senamiestis ir naujamiestis dreba iš pamatų?
Apie tai - pokalbis su statybų inžinerijos žinovu, bendrovės „Kelprojektas“ Tyrinėjimų skyriaus vadovu Sauliumi Gegiecku.
– Kai skyla per pusę „chruščiovais“ vadinami sovietinės statybos daugiabučiai, tai nieko nestebina. Taip ir turi būti, nes girti statybininkai cementą vogė, smėlio primaišė. Bet kodėl ir miesto centre jau vaikščioti nesaugu, žiūrėk, kad tinko gabalas nuo balkono neužkristų?
– Tai lemia visa grandinė priežasčių. Pirmiausia galima kaltinti nekokybišką darbą ir pridurti, kad ir pats pastatas buvo prižiūrimas netinkamai.
Bet būna ir taip: darbas atliktas labai kruopščiai ir sąžiningai, tačiau statytojai neturėjo pakankamai žinių apie statybvietės geologines sąlygas.
Tarkime, apie grunto sudėtį ir savybes. Vien noro ir gero darbo neužtenka. Reikia dar žinoti, kaip padaryti, kad pastatas tvirtai stovėtų daug metų, ar bent jau tiek, kiek reikės.
Jeigu pastatas pastatytas įvertinus geologines sąlygas ir pagrindo gruntą, jam naudojimo sąlygos jau didelės reikšmės nebeturi. Nebent būtų visai apleistas, peršaldytas arba išplautas pagrindo gruntas, išmirktų ir peršaltų sienos. Visais kitais atvejais toks pastatas neturėtų kelti didelių rūpesčių.
Visai kas kita, jei pastatai statyti neįvertinus geologinių pagrindų. Tokį, ant trapaus pagrindo statytą namą būtina rūpestingai prižiūrėti, negailėti darbo ir lėšų remontui.
– Kalbate apie geologines sąlygas. Kuo jos Kaune ypatingos? Kokios yra kaunietiškos žemės gelmės?
– Kaunas, kaip ir daugelis Lietuvos, Europos ir viso pasaulio miestų, kūrėsi strategiškai svarbioje vietoje – šalia upių, jų slėniuose ir santakoje. Tai labai aktyvių, judrių požeminių, geologinių darinių vietos.
Ir naujamiestis, ir senamiestis pastatyti Nemuno upės saloje ir 1-ojoje viršsalpinėje terasoje, susiklosčiusiose palyginti neseniai, maždaug prieš 10 tūkst. metų.
Pirminį paviršių stipriai pakeitė vėjo veikla. Buvusias supustytas kopas primena senasis dabartinės D.Poškos gatvės pavadinimas, dar prieš šimtą metų ji vadinta Kopos gatve. Miesto plėtra, urbanizacija irgi savo padarė.
Dabartinis lygus ir civilizuotas paviršius dengia kažkada dar ne taip seniai vykusių požeminių veiksnių sudarytus reljefo pavidalus – uždurpėjusias upės senvages, upės slėnio šlaituose atsivėrusias griovas ir raguvas, tekėjusių upelių vagas ir išgraužas, tu griovų išnašų laukus, supustytas puraus smėlio kalvas.
Ant viso šio natūraliai susidariusio ir žmogaus paveikto paviršiaus ne vieną šimtmetį buvo statomi pastatai, ir ne visada jų pamatai dabar remiasi į pakankami tvirtą ar bent stabilų gruntą.
– Vadinasi, mitas, kad senieji statybininkai buvo išmanūs, statė amžiams? Ir mūsų proseniai buvo ne mažesni brokdariai, kaip ir sovietiniai girtuokliai?
– Tiksliau reikėtų sakyti – stengėsi statyti „amžiams“. Ir tai ne mitas. Bet žmonės statė pagal to meto ir kiekvieno statytojo supratimą ir patirtį, todėl ne visada pasisekdavo. Nors negalima sakyti, kad senieji statytojai neturėjo patirties. Prezidentūros sodelis, Steigiamojo Seimo aikštė, plotai šalia Kauno pilies – pačios geologiniu požiūriu sudėtingiausios vietos Kauno senamiestyje dar ir dabar nevisiškai užstatytos, nes čia beveik nuo pat paviršiaus iki kelių ar net keliolikos metrų gylio slūgso labai silpnas senvagėse susidaręs gruntas.
Panaši padėtis iki praėjusio amžius šeštojo dešimtmečio buvo ir naujamiestyje, prie dabartinio Karaliaus Mindaugo prospekto tarp S.Daukanto ir I.Kanto gatvių.
Vėliau tie nevisiškai patogūs statyboms plotai miestui plečiantis buvo užstatyti. Be to, bėgant šimtmečiams peršlapusios ir nenaudojamos miesto teritorijos paviršius buvo sukeltas į viršų, užpilant statybų metu atlikusį gruntą ir kitas atliekas. Ir po kelių gyventojų kartų niekas jau nebeprisiminė, kad kažkada ten tyvuliavo liūnas. Taip pastatai atsirado tokiose vietose, kur prieš kelis amžius jų niekas nebūtų statęs. O jeigu ta teritorija jau būdavo pakelta bent pusantro du metrus, niekas ir nepastebėdavo pavojaus.
Naujamiestis, nors ir buvo statomas planingai, bet tų pačių bėdų taip pat neišvengė.
Kita nepalanki aplinkybė – miesto centras įsikūręs upės slėnyje, kuris užpildytas palyginti jaunu ir daug kur puriu gruntu, kurio vizualiai be specialių tyrimų nenustatysi. Tad nors mūsų senoliai ir labai stengėsi, tačiau statydami negalėjo numatyti šių grėsmių.
Be to, purus gruntas gali būti visai patikimas, o pasidaro nestabilus, susėda tik atsiradus dinaminėms apkrovoms. Dėl to XIX ar XX amžiaus pradžioje pastatyti pastatai nekėlė problemų, kol miesto gatvėmis pradėjo dardėti daugiatonis transportas. Kaip sakoma, ačiū Dievui, kad statoma buvo „amžiams“ ant tvirtų pamatų, tad atsiradę grunto sėdimai sukėlė tik pastatų deformacijas, o didesnių bėdų kol kas išvengta. Bet kai kurių namų suskilusios sienos, išsikraipę langai, durys, griūvantys balkonai turėtų būti signalas, kad ne visada taip bus.
– Sakėte, kad jei valstybė skirtų lėšų senų namų sutvirtinimo programai, juos galima būtų išgelbėti. Pasvajokime, jog pinigų atsiras (tikrovėje, aišku, ne. – Red.). Ir ką tada daryti, kaip sutvirtinti namus, turinčius ir istorinę išliekamąją vertę?
– Lietuvoje taip jau susiklostė, kad butų savininkai yra, o pastatu faktiškai niekas nesirūpina, tad vien gyventojų lėšomis šių dalykų neišspręsi. Gal pasinaudojus renovacijos programa ir būtų galima ką nors padaryti, bet reikia postūmio.
