Jeigu pastatas neįrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, jį galima griauti. Taip manė Pasvalio rajono savivaldybės atstovai, sumanę nuo žemės paviršiaus nušluoti niekam nereikalingą mūrinį dviejų aukštų Meškalaukio dvaro pastatą.
Tačiau susidūrusi su kultūros paveldo puoselėtojų pasipriešinimu savivaldybė, kuri yra Meškalaukio dvaro savininkė, turėjo pakeisti nuomonę.
Bet rekonstruoti statinį reikia milžiniškų investicijų – jų valdžia neturi ir neturės.
Kad fiziškai nusidėvėjęs dvaro pastatas būtų griaunamas, priešinosi ir rajono meras Gintautas Gegužinskas, Meškalaukio bendruomenė.
Jie paprašė specialistų išsiaiškinti, ar nėra kokių nors būdų išsaugoti dvarą. Savivaldybė rado tik vieną – parduoti. Gal atsiras turtingas pirkėjas?
Tačiau kol kas dvaru niekas nesidomėjo ne tik dėl jo apgailėtinos būklės, bet ir dėl šalia esančio gyvulininkystės komplekso, nuo kurio sklinda aitrus kvapas.
Kadangi šis dvaras nėra kultūros vertybė, neįmanoma tikėtis nei Europos Sąjungos fondų, nei valstybės paramos jį rekonstruojant.
Anot Pasvalio rajono savivaldybės Investicijų ir turto valdymo skyriaus vyriausiosios specialistės Virginijos Antanavičienės, netrukus bus parengtas sklypo detalusis planas, samdomas turto vertintojas.
Pati savivaldybė, ketinanti dvarą parduoti viešajame aukcione, pastatą įvertino 0 litų.
Beje, dokumentuose, kuriuose kalbama apie nugriovimą, žodis „dvaras“ įrašytas, tačiau jis išnyko pastato pardavimo dokumentuose. Liko tik žodis „namas“.
Anksčiau dvaro pastate buvo įrengti aštuoni butai. Trisdešimt metų viename jų gyvenusi Irena Tomkūnienė sakė, kad būtų labai gaila, jei dvaras būtų nugriautas. Juo labiau kad Meškalaukyje pasklido kalbos, jog rekonstruoti dvarą ketina šalia esančio žemės ūkio kooperatyvo „Baltas lašas“ vadovas Hansas Christianas Nissenas.
Danų ūkininko nurodymu pernai iš tiesų buvo nuplėštas Meškalaukio dvaro stogas, nes dalis jo jau buvo įgriuvę.
Lyg savo pastate šeimininkavęs „Balto lašo“ vadovas savivaldybėje aiškino taip pasielgęs dėl to, kad krintančios plytos nesužalotų pažaisti prie dvaro ateinančių vaikų.
Stogą darbininkai uždengė polietileno plėvele, kuri visiškai suplyšo, ir lietus bei sniegas dabar gadina vidines perdangas.
Danas savivaldybei atidavė nuo dvaro stogo nuplėštas čerpes, šiferį ir netgi surūdijusius skardos lakštus.
Meškalaukį lydėjo įvairios nesėkmės
Meškalaukio dvaras pirmą kartą paminėtas 1848 metų gruodžio 2 dienos Eustachijaus Karpio dovanojimo rašte.
Vietos valstiečių ir Benedikto Karpio santykiai pablogėjo po 1883-iųjų, kai jis pradėjo plėsti dvaro valdas. Jis uždraudė valstiečiams naudotis žeme, kuri buvo palikta gyvuliams ganyti ir šienauti. Valstiečiai iškėlė bylą B.Karpiui, tačiau ji nesibaigė net iki Pirmojo pasaulinio karo.
Besibylinėdamas B.Karpis ne tik plėtė savo dvaro žemes, bet ir perstatinėjo pastatus. 1908 m. naujas dviejų aukštų raudonų plytų pastatas, dengtas skarda, buvo baigtas.
1929 metais dvaras buvo išparceliuotas. Naujasis jo savininkas tvarkėsi aplaidžiai, dvaras prasiskolino. Vėliau teismai dėl negrąžinamų skolų baigėsi dvaro varžytynėmis.
Pokariu dvare buvo įkurdinta NKVD įgula. 1952 m. dvaras buvo perduotas kolūkiui, jame apgyvendintos šeimos.
