Rašyti apie tokią vietą yra užduotis nebent tik Užkalniui, kuriam kad tik kitoniškai, nors ir nežmoniškai. Palaukite, pagalvojau, tai aš ir esu Užkalnis – vadinasi, čia man reikės rašyti? Taip išeina.
Nuvažiuoju į Naująją Vilnią, kurioje nežinia kada paskutinį kartą esu buvęs ir pats. Žmonės iš Vilniaus ten nevažiuoja – sakymas pasitvirtino. Kažkada, gal vaikystėje, esu buvęs pas kažką svečiuose: jau tada, prisimenu, tėvai kalbėjo, ir jų draugai kalbėjo: kas čia per gyvenimas Naujojoje Vilnioje.
Vilniečiams šis rajonas yra toks absurdiškas, kad net tikruoju vardu nenorėjo vadinti: tik lenkiškai, Nowa Wilejka, suprask, čia ne mūsų žemė apskritai, mes apsimesim, kad tokios gyvenvietės visai net ir nėra. Net palyginti platus ir patogus kelias yra visiškai neapkrautas, ir kamščių čia nebūna – galima atvažiavus laisvai nerti į Užupį ir paskui jau į pačią senamiesčio širdį.
Naujosios Vilnios magistralė yra Stepono Batoro gatvė, nors žemėlapis sako „S.Batoro“, bet gana šitų rusiškų-sovietinių vardo trumpinimų iki pirmosios raidės, nes juk to žmogaus niekas „S.“ nevadino, tik Steponu, gal jau išmokime gerbti žmonių vardus, netaupykime tų kelių raidžių; čia labai panašu į labiausiai sovietinį sutrumpinimą „gerb.“, nes tikrai nė vienas žmogus, kurį taip vadina, nėra, nebuvo ir nebus gerbiamas, patikėkite manimi.
Šiandien pirmasis įspūdis tarsi patvirtina, kad važiuoti į Naująją Vilnią lyg ir nėra yra ko: miesto panorama, nepaisant bažnyčių bokštų, yra pramoninė nykuma, šviečianti dar ir senomis geltonomis daugiabučių plytomis.
Miestelio centre, prie geležinkelio stoties, senas pokario laikų kino teatras šviečia kaip neproporcingai poliruotas deimantas: jį sutvarkė dabar čia įsikūręs prekybos centras. Galima pasakyti, kad Naujoji Vilnia tapo vienu iš nesuskaičiuojamų Lietuvos gyvenviečių, kur vietos žmonės, paklausti apie tai, kas pas juos yra geriausia, nedvejodami pasako didžiausio ir naujausio prekybos centro pavadinimą: ten ir sienos lygios, ir stovėjimo aikštelėje jokių duobių, ir apšvietimas ryškiausias.
Kažkada buvusiam restoranui – jo pavadinimas vis dar šviečia ant pastato vaiduoklio (parašyta „Restoranas“ – tai praneša, kad tokia įstaiga sovietiniais laikais čia buvo vienintelė) – pasisekė mažiau: pastatas šiandien neatrodo parduodamas nei už šimtą eurų, nei už vieną. Nors gal klystu. Netoliese – didelės skelbimų lentos, kur greta visokių pranešimų apie parduodamas malkas ir dar daug ką Petro Gražulio ir Rolando Pakso reklamos.
Dažnas pasakytų – koks miestelis, tokie ir politikai, tačiau pasidairius po Naująją Vilnią pavojingo ar asocialaus kontingento nematyti (aš net greitųjų kreditų reklamų nepastebėjau, tiesą sakant), šiukšlėmis ar gatvių duobėmis Vilniaus bjaurusis ančiukas irgi neišsiskiria: Vilniaus centre yra daug gerokai labiau apleistų vietų. O gal ne bjaurusis ančiukas, gal visas bjaurusis antinas – beveik 40 kvadratinių kilometrų, kone dešimtis mokyklų ir daugiau kaip 30 tūkstančių gyventojų. Čia ne juokas, juk tai triskart daugiau nei, pavyzdžiui, toks rajono centras, kaip Prienai, ir tik perpus mažiau žmonių nei Alytuje. Naujoji Vilnia neatrodo nei pikta, nei pavojinga. Sename parke, buvusio dvaro teritorijoje, dar XX amžiaus pačioje pradžioje pastatyta psichiatrijos ligoninė – erdvūs rūmai, suprojektuoti pagal paskutiniųjų carinės Rusijos gyvavimo dešimtmečių psichinės sveikatos gerinimo programą, kai anuomet buvo nuspręsta psichikos ligonius prižiūrėti ir gydyti kaip žmones, o ne kaip kalinius, sugrūstus į pamišėlių izoliavimo vietas. Nuo tada, kai buvo pastatyta, ligoninė matė ir blogesnių laikų – kai čia buvo įkurdintos ir kareivinės, ir šiaip niokojimo būta, ir sovietinė psichiatrija šiluma ir humaniškumu neblizgėjo (nors su baudžiamąją psichiatrija, tokia, kaip kraupiai išgarsėjusi Kaliningrado srities Černiachovsko psichiatrijos ligoninė, kuri buvo baisiausia stotelė disidentams ir politiniams kaliniams, Naujoji Vilnia nebuvo siejama). Sovietiniais laikais vilniečiai labiau žinojo arti centro, Vasaros gatvėje, esančią psichiatrijos ligoninę, o jos neoficialų pavadinimą „Vasaros 5“ linksniuodavo net ir mokiniai, vienas kitą pravardžiuodami.
Naujoji Vilnia akivaizdžiai laukia savo laiko, kai pradės plėstis nedrąsiai pakraščiais prasidedančios statybos, gal ir kokie šiuolaikinių gyvenamųjų daugiabučių plėtotojai susivilios erdve ir nedidelėmis žemės kainomis. Šiandien nekilnojamojo turto kainos čia tokios, kad atrodo, jog kalbame apie tolimiausią provinciją, o ne apie prie sostinės prisiglaudusį miestelį (nors oficialiai jis yra Vilniaus miesto dalis), nuo kurio iki Vilniaus senamiesčio galima beveik bet kuriuo paros metu atvažiuoti automobiliu per penkiolika minučių, ypač jei bus laikomasi kelių eismo taisyklių.
Net keista rasti visiškai šalia Vilniaus vietas, kur tuo pačiu metu yra ir šaligatviai, ir apšviestos gatvės, ir viskas kaip didmiestyje, bet drauge galima nesunkiai pasistatyti automobilį, nelipant kaimynui ant galvos, čia pat džiaugtis miškais, upe, ir net kalvotas reljefas kažkiek primena laimingesnes Europos vietas – Šiaurės Italiją, Šveicariją ar Austriją (gal čia jau man visai negerai su vaizduote, sustabdykite mane, kai pradėsiu nusišnekėti).
Esu tikras, kad po penkerių metų čia viskas bus kitaip.
Čia nebebus butų keturženklėmis kainomis (eurais), ir gyventojai sužinos, kas yra geltonoji arba net raudonoji parkavimo zona. Čia bus madingų restoranų, į kuriuos vakarais atvažiuos pižonai, ir apie Naująją Vilnią kalbės, kaip dabar kalba apie Užupį. Tada jūs prisiminsite šį mano straipsnį ir dėkosite man, kad buvau toks įžvalgus.
