Lietuvoje buvo mažai tokių suplanuotų gyvenamųjų rajonų – o gatvių, kurios nubrėžtos puslankiu, kaip Gėlių Rato gatvė ir Minties Rato gatvė, tai išvis niekur kitur neprisimenu (tos gatvės yra prie Ąžuolyno, nukirstos Vydūno alėjos – ji riboja gyvenamuosius kvartalus nuo parko erdvės).
Žaliakalnis visada buvo išskirtinis tuo, kad būtent čia plakė nesuvaldyta ir neokupuota laisvos Lietuvos širdis. Naujoji, sovietinė, tvarka čia niekada nebuvo atėjusi. Sovietų Sąjungos laikais, tiesą sakant, tik pinigai čia buvo rusiški rubliai ir dar žmonės turėjo sovietinius pasus, bet net ir tie dalykai nieko nekeitė: tai buvo atskira teritorija. Net ne su savomis taisyklėmis: tai buvo teritorija faktiškai be taisyklių.
Ne kartą ir ne dešimt žmonės sakydavo, kad Kauną aplenkė sovietų valdžia, jos niekas čia iki galo neįvedė. Tiesą sakant, niekaip neįvedė.
Kaune būtent Žaliakalnis buvo nepavaldus laikui. Galbūt dėl to, kad šiame rajone nebuvo beveik jokių valstybinių įstaigų (gal tik koks pašto skyrius dabartiniame Savanorių prospekte, sename nepriklausomybės laikų name), o po Antrojo pasaulinio karo radijo gamykla atsirado tik todėl, kad ją buvo galima įgrūsti į tarpukario laikais pastatytą Prisikėlimo bažnyčią.
Žaliakalnyje viskas visada atrodė kaip anachronizmas. Pavyzdžiui, Sporto halė su savo keistu senoviniu pavadinimu, kai buvo statoma prieš Antrąjį pasaulinį karą, buvo beprotiškai moderni (pirmoji specialiai krepšiniui statyta arena Europoje – kai ką ir mes darėme pirmieji), o po karo visada buvo per ankšta ir labai senamadiška, besiglaudžianti parke, kaip kokia vasaros estrada.
Vienintelis Lietuvos zoologijos sodas irgi yra Žaliakalnyje – niekada neatrodęs modernus, buvo ir liko liūdnas, lyg iš kažkokios kitos epochos perkeltas ir užmirštas.
Didžioji Žaliakalnio pažiba Kauno klinikos, iškilusios tarpukariu, laikytos viena moderniausių ligoninių pasaulyje. Jos buvo suprojektuotos prancūzų architektų ir prikimštos techninių sprendimų iš ateities. Sovietų inžinieriai paskui dar daug dešimtmečių kankinosi, kol pasiekė tokį techninį pažangos lygį, koks Žaliakalnyje buvo įgyvendintas dar prieš karą. Tai buvo brangiausias iš visų tarpukario Lietuvos projektų (šių laikų Valdovų rūmai Vilniuje, lyginant išlaidas, kainavo tarsi kokia sargo būdelė). Jei kas nors tokio būtų daroma šiais laikais, pasipiktinę skaitytojai internetų portaluose lotų iki užkimimo – girdi, kiek čia pinigų išplauta ir kam čia to reikėjo.
Net sovietiniais laikais statybos išeidavo nesovietinės: Kauno apskrities viešoji biblioteka (Radastų gatvėje; negaliu nepaminėti, kad kažkodėl mums su studijų draugais tai buvo fonetiškai labai juokingas pavadinimas, ir neklauskite manęs, kodėl, nes vis tiek nesakysiu). Nors ji pastatyta iš raudonų plytų ir daugeliu aspektų primenanti Sovietų Lietuvos visuomeninį pastatą, viduje ir iki šiol jautiesi kaip kokiame Skandinavijos ar Amerikos universitete.
Pro langus buvo matyti parkas ir toliau, už Žaliakalnio šlaito, nusidriekęs miesto centras. Čia buvo nežmoniškai daug erdvės. Man atrodo, kad būtent iš ten, iš mokslų laikų, man reikia daugiau erdvės ne tik pastato viduje, bet ir platesnio apžvalgos lauko už langų.
Gal atsitiktinumas, bet Žaliakalnyje ne tik daugelis buvo įsikūrę tarpukario tipo vilose (po Antrojo pasaulinio karo pastatyti namukai irgi ne ką skyrėsi nuo vakarietiško pavyzdžio, nors kai kurie ir buvo gana suklypusios ir ankštos lūšnos, kokių galima pamatyti bet kurio Lietuvos rajono centre), bet ir gyveno nestandartinį Sovietijai gyvenimą.
Kai buvau mažametis Kauno gyventojas, retai kuris iš giminių ir pažįstamų turėjo kokį nors standartinį valdišką darbą – arba buvo gydytojai, arba kažkaip sukosi: augino, pardavinėjo, pirko, vežiojo. Man atrodė normalu, kad žmonės verčiasi muzikinės aparatūros supirkinėjimu iš jūreivių Klaipėdoje ir pardavinėja ją kitiems ir kad daugiau nei vienas mano pažįstamas važinėja nerusišku automobiliu.
Mano gimtojo namo kaimynystėje, už tvoros, gyveno vyskupas, o toliau – kardiologas profesorius Juozas Blužas, kuris gydė tose pačiose klinikose, kuriose aš kažkada gimiau. Normalių, įprastinių darbų niekas iš pažįstamų neturėjo: kas namie siuvo, kas remontavo automobilius, kas augino triušius, kas šiaip užsiėmė nežinia kuo: ir Žaliakalnyje, skirtingai nuo likusios Lietuvos, niekas svetimais reikalais nesidomėjo, nes ne kaimiečiai buvo. Žaliakalnis buvo tobulas vakarietiško miesto modelis, keistai atsiradęs Lietuvoje, toks joje ir likęs.
Ir, žinoma, kad nepamirščiau, dar vienas dalykas. Žaliakalnyje buvo vienas iš dviejų Kauno funikulierių (geresnis, nes aplink ne tik medžiais apaugęs, bet dar ir nuo stataus šlaito stebimas namukų su balkonais, kad jau būtų visai kaip Italijoje, – šituo Aleksoto funikulierius pasigirti negali). Jis neįtikėtinai gyvuoja ligi šiol ir, regis, gyvuos amžinai, nes kas jam gali nutikti? Iš laisvos Lietuvos atėjusi ir visą sovietinį laikotarpį pragyvenusi transporto priemonė ligi šiol išdidžiai gyva ir vežioja žmones aukštyn ir žemyn.
