Teatralai jau rengiasi įkurtuvėms
Klaipėdos valstybinio dramos teatro direktorius Gediminas Pranckūnas patikino, kad statybos įmonė „Pamario restauratorius“ visus numatytus darbus atlieka pareigingai: „Anksčiau valdžios institucijos mūsų nelepindavo investicijomis – teatras rekonstruojamas jau septynerius metus. Visas problemas pavyko išspręsti tik po to, kai teatrui iš valstybės biudžeto atseikėta apie 14 mln. litų. Dar 2 mln. litų gauta iš Europos Sąjungos fondų. Didesnę dalį lėšų panaudojome – finansavimas garantuotas.“
Seniausią Lietuvoje teatrą dar supa statybų laužo kalnai, tačiau atnaujinti fasadai jau tviska autentiškomis spalvomis. Suremontuotas stogas, kruopščiai atkurtas į Teatro aikštę atgręžtas pagrindinis fasadas su trikampiu, ornamentais papuoštu frontonu, kuriame įkomponuotas uostamiesčio herbas. Taisant ankstesnes, sovietmečiu konstruktorių ir restauratorių padarytas klaidas, statinių pamatus reikėjo sutvirtinti poliais, kad sienos nesmegtų į žemę.
„Planuojame visus rekonstravimo darbus baigti liepą, tuomet bus pradėtos patikros, statinių ir įrenginių priėmimo procedūros. Tikimės, kad spalio pabaigoje viskas bus baigta ir suderinta. Teatralai jau rengiasi įkurtuvių šventei. Režisierius Gytis Padegimas ir kiti prieš kelerius metus numatyto premjerinio spektaklio „Luizė I“ kūrėjai jau apžiūrėjo žiūrovų salę, įvertino rekonstruotos scenos galimybes“, – sakė uostamiesčio teatro kultūros projektų vadovas Tomas Juočys. Judės ir scena, ir žiūrovų parteris
Bene daugiausia investicijų skirta šiuolaikiškai vidaus įrangai. Apatinėse teatro patalpose jau sumontuoti galingi scenos kėlimo mechanizmai. Jiems ir išskirtinei garso bei apšvietimo aparatūrai išleista apie 6 mln. litų. Pažangiausios teatro technologijos uostamiesčio scenos meistrams, dramaturgams ir režisieriams atveria kur kas platesnių nei anksčiau, dar neregėtų galimybių džiuginti žiūrovus įtaigesniais ir spalvingesniais spektakliais.
Automatiškai valdoma scena judės kartu su žiūrovų parteriu. Kėlimo mechanizmai ir sceną, ir parterį kilnos įvairiais lygiais, sukinės į šonus. Paslėpus grindyse kėdes, plokštumas įmanoma sulyginti taip, kad žiūrovų salė ir scena taptų vientisa erdve, tinkančia ne tik teatro pastatymams. Žiūrovų parterį įmanoma paversti scena ir atvirkščiai – perkelti veiksmą ten, kur anksčiau sėdėjo publika.
„Teatras netaps daugiafunkce sporto ir pramogų arena, nors naujosios technologijos atveria itin plačias galimybes kitokiai veiklai: čia rengsime konferencijas, paminėsime iškilmingas datas, galėsime priimti garbingas delegacijas. Kai kurie kultūros renginiai, nesusiję su pagrindine teatro veikla, jau numatyti – iš jų gautos pajamos turėtų papildyti mūsų biudžetą“, – vylėsi keturioliktąjį sezoną Klaipėdos dramos teatrui vadovaujantis G.Pranckūnas.
Teatro skliautuose atgis praeitis
Viršutinėse patalpose bus įkurtas muziejus, kuriame žiūrovai susipažins su šlovinga dar 1819 metais vietos pirklių pastangomis ir lėšomis prie Danės upės iškilusio Klaipėdos teatro praeitimi. Anksčiau čia buvo statomos ne tik dramos, komedijos, bet ir muzikiniai spektakliai. Senieji uostamiesčio gyventojai garsėjo reiklumu kūrėjams – repertuaras, aktoriai sulaukdavo ir negailestingos kritikos, ir triukšmingų plojimų. Šiaip jau klaipėdiečiai visada mėgo teatrą.
Nors Klaipėda tuomet buvo tik nuošalus Prūsijos užkampis, vietinis teatras buvo išplėtojęs gana audringą veiklą – provincialioje scenoje vieną sezoną dirigavo vokiečių kompozitorius Richardas Vagneris, atvykęs su Karaliaučiaus opera. Čia pasirodydavo iš Berlyno, Vienos, Prahos, kitų Rytų ir Vakarų Europos kultūros centrų į Sankt Peterburgą keliaujančios operos, baleto ir dramos žvaigždės. Klaipėdos teatro gastrolių maršrutai nusidriekdavo ir į Vilnių.
Vokiškoji Klaipėda nuo seno garsėjo labdaros tradicijomis, todėl miesto teatrą tada rūpestingai globojo, savo lėšomis remdavo turtingi mecenatai – medienos pirkliai, laivų, uosto įmonių savininkai, juristai. Vienu metu, kai šiai meno šventovei grėsė bankrotas, susijaudinę verslininkai netgi buvo išpirkę teatro akcijas.
Napoleono agresijos laikais, kai Prūsijos sostinė buvo trumpam perkelta į Klaipėdą, čia prisiglaudė ir karalius Frydrichas Wilhelmas III su visais sosto įpėdiniais – jo žmona karalienė Luizė buvo sulaukusia net dešimties vaikų. Senųjų klaipėdiečių itin mylima ir gerbiami karališkoji pora atgija A.Juozaičio istorinėje dramoje.
Prūsijos madonos titulą pelniusi daugiavaikė karalienė Luizė, gyvendama Klaipėdoje (1807-1808), tikriausiai apsilankydavo ir teatre. Pirmasis teatras, miestelėnų vadintas „Pasirodymų namais“, anais laikais veikė kitur – ankštame Danės uosto pastate, netoli tos vietos, kur vėliau iškilo raudonplytis sandėlis „Germania“.
Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, miesto teatre darbavosi vokiečių ir lietuvių trupės – spektakliai buvo statomi dviem kalbomis. Tarpukariu scenoje skambėjo ne tik iškilaus lietuvių tenoro Kipro Petrausko, bet ir jo artimo bičiulio Fiodoro Šaliapino atliekamos arijos. Garsus rusų bosas buvo specialiai atvykęs iš Paryžiaus į Klaipėdą koncertuoti.
Teatro praeitį primena rekonstruojamose patalpose sukrautos marmurinės lentos su išraižytomis čia kadaise dirbusių garsių aktorių, dirigentų, režisierių, chorvedžių pavardėmis. Jos ir kiti meno kūriniai papuoš atnaujintą teatrą.
Prašė nepamiršti ir premjero
Klaipėdos valstybiniame dramos teatre neseniai apsilankęs kultūros ministras Šarūnas Birutis galėjo savo akimis įsitikinti, kad valstybės biudžeto ir ES investicijos nepaleistos vėjais – visi darbai vyksta sklandžiai, pagal numatytą grafiką.
Š.Birutis smalsiai apžiūrinėjo rekonstruojamas erdves, palydėtas į apatines patalpas domėjosi, kaip veiks čia sumontuoti galingi scenos kėlimo įrenginiai, bendravo su teatro vadovais, restauratoriais. Neslėpdamas pasitenkinimo, kad tuo, ką išvydo, svečias išreiškė viltį, kad rudenį žiūrovai tikrai bus pakviesti į teatro atidarymo iškilmes.
Ministras klaipėdiečių prašė į teatro atidarymo iškilmes pakviesti ir premjerą Algirdą Butkevičių, nors jį šiuo metu turbūt labiau domina ne kultūros objektų, o Suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalo, kitų strateginės reikšmės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įrenginių statybos.
„Manau, kad Klaipėdos dramos teatras bus vienas geriausių Baltijos regione. Kaimyninėse šalyse man neteko matyti tokios puikios salės, scenos su tokiais mechanizmais ir garso įranga“, – pareiškė Š.Birutis.
Teatro vadovybę vis dar jaudina viena iki galo neišspręsta problema – kokie specialistai prižiūrės ir valdys šiuolaikišką teatro įrangą?
„Už minimalų atlyginimą dirbantys scenos darbininkai su tokia technika tikrai nesusitvarkys – reikia profesionalų. Valstybinis teatras – biudžetinė įstaiga. Būtų gerai, jeigu ministerija atkreiptų dėmesį ir į tai – numatytų naujų etatų, skirtų lėšų, kad galėtume pasitelkti į pagalbą aukštos kvalifikacijos specialistus“, – kalbėjo G.Pranckūnas.
Jeigu restauruotame teatre nedirbs profesionalūs inžinieriai, garso ir šviesos efektų specialistai, spalvingus reginius matysime kaip savo ausis – brangiai kainavusi scenos įranga dulkės nenaudojama. Taip jau buvo nutikę sovietmečiu – tinkamai neprižiūrimi, retai eksploatuojami scenos mechanizmai tapo niekam nereikalingi.
Spektakliai – griūvančiame teatre
Š.Birutis prasitarė, kad kai kurie oponentai esą stebisi investicijų politika: „Klaipėdos kultūrai, jeigu dar pridėsime Lietuvos jūrų muziejaus ir delfinariumo, Muzikinio teatro rekonstravimo ir kitų ministerijos finansuojamų projektų išlaidas, atrėžta bene storiausia investicijų pyrago riekė – beveik 20 proc. visų šalies kultūrai skiriamų lėšų.“
Uostamiesčio teatralai savo ruožtu šypsodamiesi ministrui siūlė prisiminti tuos laikus, kai aktoriai, rizikuodami ne tik savo, bet ir žiūrovų saugumu, vaidino griūvančiame teatro pastate, buvo maitinami tuščiais pažadais. Pasak jų, tik Lietuvoje teatrai statomi kaip Barselonos katedra – jeigu ne šimtmečius, tai bent jau dešimtmečius.
Kai avarinės būklės Klaipėdos dramos teatras buvo uždarytas, jo padaliniai, inventorius, dekoracijos buvo išskaidyti po visą miestą. Spektakliai perkelti į Žvejų rūmus, repeticijos vykdavo, kur papuola.
„Dirbant tokios sąlygomis, nelengva optimistiškai žvelgti į ateitį – įkvėpti kūrybai visa trupę, formuoti patrauklų repertuarą, išsaugoti žiūrovus. Likę be namų, mes nenuleidome rankų“, – kalbėjo ilgametis teatro meno vadovas ir režisierius P.Gaidys.
Per tą laiką nemažai talentingų uostamiesčio aktorių nusivylė jų karjerą žlugdančiomis statybomis. Pakėlusius sparnus kūrėjus išskėstomis rankomis sutiko kiti Lietuvos teatrai.
