Nuosprendis: tikriems miestiečiams benzinas, o ne pievos kvepia

Esame kalbėję apie tuos, kurie laiko save miestiečiais, bet iš tikrųjų gyvena už miesto, visokiuose buvusiuose kolektyviniuose soduose.

Vieniems patinka basomis lakstyti po žolę bei kvėpuoti tyru oru, kiti mėgaujasi miesto triukšmu ir vaisia jeims skaniausi – iš prekybos centrų.<br>123 rf nuotr.
Vieniems patinka basomis lakstyti po žolę bei kvėpuoti tyru oru, kiti mėgaujasi miesto triukšmu ir vaisia jeims skaniausi – iš prekybos centrų.<br>123 rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Andrius Užkalnis

Mar 30, 2015, 3:56 PM, atnaujinta Jan 7, 2018, 11:28 PM

Na, gerai, kam daugiskaita. Esu kalbėjęs, jog turėčiau vartoti vienaskaitą.

Šie žmonės nenustoja kalbėję apie tai, kaip jiems patinka basomis lakstyti po žolę (nežinau, kodėl tai turėtų būti malonu. Man, pavyzdžiui, patinka uostyti benziną, neteiskite manęs, kad aš kitoks), kvėpuoti neva tyresniu oru (aplink mane oras gana tyras, nes mano kiemas rakinamas ir nėra nė vienos gamyklos aplink) ir nusiskinti obuolį nuo medžio šakos ar agrastą nuo krūmo (aš juos visus pasiimu prekybos centre, kur man net mokėti nereikia, nes pasakau, kad neigiamai aprašysiu, tad išsigąsta ir duoda nemokamai).

Tie žmonės yra juokingi, bet už juos yra ir keistesnių. Tai tie, kurie nori gyventi mieste, bet apsigyvenę mieste (arba tiesiog toliau gyvendami tėvų paliktame bute), kiekvieną dieną nori būti vienkiemio gyventojai.

Jie nori klausytis tylos, jie nori girdėti, kaip auga žolė, jie nori balkone gerti kavą (kokia yra jų problema, iš kur tas fetišistų noras po sekso surūkyti cigaretę, kine valgyti spragėsius ir koks yra smagumas balkone gerti kavą; paaiškinkite man, nes aš niekada nesuprasiu – man kavą patinka gerti virtuvėje arba prie darbo stalo, arba kavinėje. Na, man patinka neiti į balkoną visai, dėl manęs jo galėtų ir nebūti).

Šiaip jų visi norai būtų atleistini ir suprantami, jei neliestų kitų. Tačiau tie miestiečiai, kuriuos net miestiečiais sunkiai gali pavadinti, yra karingi ir įkyrūs zyzliai, turintys statyti ant ausų visus aplinkui, nes kažkas jiems pasakė, kad jie nusipelnė mieste to, kas miestiečiams nepriklauso – tylos, ramybės ir jokių žmonių aplinkui.

Vienas pažįstamas pasistatė namą gana atokiame Vilniaus rajone, išdidžiai man rodė, kaip įsikūręs, ir bakst pirštu: toliau, ant kalnelio, jau prasidėjo statybos.

„Buvo viskas gerai, bet jie ten nusipirko žemės ir dabar statysis namus, mums užstos vaizdą, čia puiku buvo iki jų, tad mes visaip kovojam“, – guodėsi jie man.

Kodėl, klausiu, kovojate?

„Tai mums vaizdo nelieka, čia buvo kaip kaime“, – atsiduso.

O kai pats statėsi, niekam neužstojo vaizdo? Sako, jie turėjo leidimą statyti. Bet, manau, ir anie turi.

Toks miesto gyventojas iš esmės yra toks pat sovietinių laikų stovyklautojas, ieškantis nesugadinto gamtos kampelio (jis labai piktindavosi radęs kitų turistų paliktų popiergalių, konservų dėžučių ir kitokių civilizacijos dovanų), kad galėtų pasistatyti palapinę ir iki kitos dienos tą vietelę apšnerkšti.

Tokių kenkėjų yra visur. Kiekviename name. Jiems trukdo kiekvienas verslas, kuris yra namo pirmajame aukšte: nebūtinai klubas ar baras, atidarytas iki penktos valandos ryto. Jiems trukdo viskas, kas gyva, ir viskas, kas juda. Apačioje gali būti kirpykla arba bendrovė, gaminanti vizitines korteles, jiems ir tai trukdys – nuodys gyvenimą.

Neseniai buvau nuėjęs pasižiūrėti vienos naujos kavinės, kurios pavadinimo neminėsiu, kad straipsnyje nebūtų paslėptos reklamos, jos logotipas oranžinis ir žodžiai pavadinime nelietuviški.

Kavinė veikia žmonišku laiku ir net neprekiauja alkoholiu, bet jūs manote, jie gerai gyvena? Nė velnio. Gyventojai piktinasi, atsisako pasirašinėti dokumentus (o gyventojai turi sutikti su viskuo šiais laikais. Jei norite prie kavos pardavinėti keksus vietoj sausainukų, irgi turite gauti gyventojo sutikimą), bet suraganėjusios tetos yra tokios įžūlios, kad gali ateiti į kavinę ir reikalauti, jūs nepatikėsite, kavos nemokamai.

Aš klausau apšalęs. Už ką jiems nemokama kava, klausiu.

Nes jie namo, kuriame įsikūrusi kavinė, gyventojai, – aiškina kavinės darbuotoja.

Aš jiems pasiūlyčiau ypatingą kainą („visa kava namo gyventojams – už dvigubą kainą ir jokios sėdimosios vietos“), bet, deja, aš galiu tik patarti.

Tokio tipo gyventojai viską labai gerai žino apie kitus gyventojus, vargas jums, jei esate naujai atsikraustę.

Jums paaiškins, kur statytis automobilį ir kaip tai daryti (taisyklių jokių nėra, bet jie turi savo religinį supratimą, nes patys automobilio neturi), jie žiūrės, kas pas ką vaikšto, jei laiptinės durys rakinamos ir jūs jas rakinate, lieps nerakinti, nes sena motina kartais pamiršta raktą ir ji nenori dviejų raktų sukabinti ant vieno pakabučio dėl religinių pažiūrų, nes taip pakabutis neapsaugos nuo piktos akies. Jei nerakinate laiptinės durų, pasigavę jie lieps rakinti, nes gali ateiti vagys. Svarbiausia visiems pavadovauti.

Mūsų miestai galėtų plėtotis dvigubai greičiau, galėtų ištisą parą šviesti šviesos ir groti muzika, gyvenimas nesustotų ir mes būtume kaip Niujorke ar Los Andžele, jei nebūtų tų tvarkdarių ir svetimo džiaugsmo dusintojų, jų sugalvotų ir prastumtų taisyklių, kurių tikslas yra ramybė ir tyla.

Eikite ir gyvenkite kapinėse, ten viskas ramu ir tylu, ir niekas alkoholio po dešimtos neparduoda, ir niekas jums neužstoja vaizdo, nes nė vienas paminklas nėra per aukštas, ir susirenka žmonių kiek daugiau tik vieną kartą per metus, bet net ir tie automobilius palieka prie įėjimo.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.