Pirmasis užsienietis, nusprendęs 2001-aisiais įsigyti nekilnojamojo turto Vidigale, – Prancūzijos dailininkas Rene Morelis.
Menininkas nusipirko nedidelį statinį, iš kurio atsiveria nuostabus Atlanto vandenyno vaizdas.
„Visą gyvenimą svajojau turėti studiją, kurioje dirbdamas galėčiau matyti horizontą. Čia, Vidigale, prieš trylika metų viskas kainavo grašius. Tais laikais vietos gyventojai dievino užsieniečius. Paryžiuje artimų santykių su kaimynais nebelikę jau seniai, o štai lūšnyne visi mūru stojo vienas už kitą, visi pažinojo vienas kitą, ir ši žmogiška šiluma mane pakerėjo“, – pasakojo R.Morelis.
Tuo laiku už studiją prancūzas paklojo tik 1,5 tūkst. JAV dolerių (1337 eurų). Niekada nesusidūręs ir neturėjęs spekuliacijų nekilnojamuoju turtu patirties, dailininkas ir įsivaizduoti negalėjo, kad prieš 2014 metų pasaulio futbolo čempionatą namelio kaina lūšnynuose šoktelės iki nesuvokiamų 65 tūkst. JAV dolerių (beveik 58 tūkst. eurų).
Beveik visos Rio de Žaneiro favelos (lūšnynai) atsirado XIX a. pabaigoje. Dabar šiame didmiestyje priskaičiuojama daugiau kaip 800 lūšnynų, kuriuose gyvena apie pusantro milijono žmonių.
Gavusi teisę surengti pasaulio futbolo čempionatą ir 2016 metų olimpines žaidynes, Rio de Žaneiro valdžia pradėjo svarstyti, ką daryti su lūšnynais, kuriuos jau pusę amžiaus kontroliuoja tarpusavyje konfliktuojančios kriminalinės grupuotės.
Buvo nuspręsta prieš banditus surengti septynių dienų karinę operaciją ir taip grąžinti valstybės kontrolei teritorijas, esančias miesto centre. Kariuomenės padaliniai tankais įvažiavo į lūšnynus, vėliau kiekvienoje faveloje buvo įkurdinti policijos būriai.
Beje, šios operacijos niekas nevadino karine, o jai davė romantišką pavadinimą “pacificatio“ – „nuraminimas, sutaikinimas“.
Nuo to laiko gyvenimas lūšnynuose labai pasikeitė. Jų gatves pradėjo kontroliuoti policija, nuomos kainos išaugo, nekilnojamojo turto agentūros atidarė savo biurus.
Tačiau dabar karas dėl lūšnynų kontrolės vyksta ne tarp gaujų, o tarp stambiųjų investuotojų.
Vidigalio lūšnynas išsiskiria iš likusiųjų. Jis puikuojasi ant visų atvirukų su Rio de Žaneiro vaizdais. Čia yra net nuosavas paplūdimys.
2009 metais inžinierius iš Austrijos Andreasas Vilendas čia įsigijo pusiau sugriautą namą ir pavertė jį nakvynės namais bei naktiniu klubu. Dabar jis žinomas visoje Brazilijoje dėl puikių panoraminių Rio de Žaneiro vaizdų ir naktinių elektroninės muzikos koncertų.
„Po „pacificatio“ lūšnyne įvyko didžiuliai pokyčiai, bet visiškai ne į gerąją pusę. Asmeniškai man labiau patiko čia gyventi iki minėtos operacijos. Dabar nekilnojamojo turto spekuliantai niekam neduoda ramiai gyventi“, – neslėpė A.Vilendas.
Vidigalis tapo madingiausiu Rio de Žaneiro, o gal ir visos Brazilijos rajonu.
Šimto metrų atstumu nuo austro A.Vilendo nakvynės namų statomas penkių žvaigždučių viešbutis. Įtakingas San Paulo advokatas iškart nusipirko tris namus šalia. Sklando gandai, kad daugelis Holivudo žvaigždžių jau irgi įsigijo čia žemės.
Prieš penkerius metus už namą faveloje A.Vilendas paklojo 12 tūkst. JAV dolerių (beveik 11 tūkst. eurų). Dabar nekilnojamojo turto agentai už jį siūlo keliskart daugiau.
Nenumatytas nekilnojamojo turto kainų augimas sukiršino žmones. O giminaičių skandalai dėl namų nuosavybės Vidigalyje tapo kone norma. Byra šeimos. Geriausi bičiuliai tampa priešais.
Įprasti Rio de Žaneiro centro lūšnynų gyventojai – namų darbininkės, auklės, padavėjos, taksi vairuotojai, durininkai. Beprotiškas komunalinių mokesčių ir nuomos kainų augimas juos verčia persikraustyti į kitus lūšnynus periferijoje, kuriuos iki šiol kontroliuoja mafija. Kai kurioms šeimoms pasiseka, joms pasiūlo neblogą kompensaciją už namą, ir jos be gilesnių apmąstymų parduoda savo sklypus.
Bet dabar nekilnojamojo turto kainos Rio de Žaneire išpūstos jau iki rekordinio lygmens. Tad už pinigus, gautus pardavus žemę „nenuramintame, nesutaikytame“ lūšnyne, galima įsigyti tik labai toli nuo centro esantį butuką. Ir tai ne visiems priimtina, nes Rio de Žaneire nerealiai brangus ir siaubingai blogai dirbantis viešasis transportas.
Nekilnojamojo turto agentūros neretai baugina žmones ir netgi imasi šantažo, siekdamos „priglobti“ lūšnynų gyventojų namus kuo pigiau. Ypač dažnai kenčia labiausiai pažeidžiami pagyvenę žmonės ir vienišos motinos.
Vidigalį dabar oficialiai vadina prabangia, elegantiška favela. Gyventi čia madinga. Lūšnyne duris atvėrė prabangus keturių žvaigždučių viešbutis, keletas brangių restoranų, iš kurių atsiveria panoraminiai vaizdai, jaukus viešbutis su dizainerių parduotuve ir brangiausias Rio de Žaneiro samba šou.
Beje, infrastruktūros kokybė iki pasaulio futbolo čempionato niekaip nepagerėjo. Vidigalio lūšnyne trūksta bent pusėtinos kanalizacijos, vandens tiekimo iš šiukšlių surinkimo sistemos. Neseniai vietos valdžios atidaryta municipalinė poliklinika skirta aptarnauti 9 tūkstančiams žmonių, o sutartį dėl jos paslaugų jau pasirašė 16 tūkstančių šeimų.
Procesą, kuris dabar vyksta Rio de Žaneiro favelose ryšium su pasibaigusiu pasaulio futbolo čempionatu ir būsima olimpiada, kai tradiciniuose neturtingųjų rajonuose apgyvendinami aukštą perkamąją galią turintys gyventojai, priimta vadinti džentrifikacija. Panašūs procesai vyko arba vyksta didžiuosiuose pasaulio miestuose: Niujorke, Pekine, Berlyne, Londone.
Bet Rio de Žaneire džentrifikacijos procesas savotiškas. Jis vyksta lūšnynuose, išsidėsčiusiuose ant uolėtų kalvų tiesiog prabangių rajonų centre šalia paplūdimių. Ši zona statyboms jau neturi laisvų žemės sklypų. Visi žino, kad turtingieji nori įsikurti netoli vandenyno, todėl didžiulius statybų projektus galima įgyvendinti tik lūšnynų vietoje.
Vidigalis –- ne vienintelis prabangaus, elegantiško lūšnyno pavyzdys. Santa Martoje, pirmoje Brazilijos „pacificatio“ faveloje, kur yra nakvynės namai, ekskursijos biuras ir paminklas popmuzikos karaliui Michaelui Jacksonui, sukūrusiam čia vaizdo klipą „They don't care about us“, nekilnojamojo turto kaina jau nesiskiria nuo apgyvendintų gyvenamųjų rajonų namų kainų.
Lūšnynų gyventojai nemėgsta žodžio „favela“. Brazilai juos vadina “comunidad“ („komuna“).
Vidigalio lūšnyne įsikūręs prancūzų dailininkas R. Morelis ironizuoja: „Iš „comunidad“ dvasios Vidigalyje nieko neliko. Žmogiškos šilumos gerokai sumažėjo, 250 ginkluotų iki dantų policininkų būrys kelia įtampą, o nekilnojamojo turto agentai neleidžia ramiai dirbti. Tikiuosi, kad praėjus metams po 2016 metų vasaros olimpiados Rio de Žaneire visas šitas košmaras baigsis.“
Parengė Ona Kacėnaitė
