Vidury parko stūksanti XVI amžiaus pilis, menanti daug iškilių didikų, karų, meilės istorijų, skurdžių bei prabanga tviskančių akimirkų, atrodė lyg nemirtinga valdovė, kiekvieną pašalietį verčianti suvokti savo trapumą ir laikinumą šioje žemėje.
Sėkmingą statybų verslą įsukęs ir jį pardavęs ekonomisto išsilavinimą turintis vyras prieš keliolika metų pasuko savo likimo ratą 180 laipsnių kampu.
1999 metais už vieną litą 99 metams vyras išsinuomojo Siesikų dvarą su pilimi. Už tai jis įsipareigojo investuoti tiek pinigų, kad pilis būtų atstatyta, o aplink ją esanti teritorija išpuoselėta.
Brūzgynai, griuvėsiai, nuniokoti pilies bei netoli esančios, XIX amžiuje statytos „akademija“ vadinamos mokyklos statiniai, užpelkėję tvenkiniai ir Siesikų ežero pakrantė – tokį turtą su nuomos dokumentais valstybė įteikė A.Matulaičiui.
Mintis įsigyti dvarą gimė atsitiktinai. Nepriklausomybės pradžioje tuo metu veikusios specialios paskirties bendrovės, kuri dabar yra valstybinė įmonė „Lietuvos paminklai“ direktorius Algimantas Kavaliauskas vilnietį verslininką ėmė įkalbinėti išgelbėti kokį nors dvarą. Apvažiavęs nemažai įvairių laikotarpių dvarų, A.Matulaitis išsirinko Siesikų dvarą dėl jo išskirtinumo.
Ne vienas tais laikais į verslininką žvelgė, kaip į keistuolį avantiūristą. Nekreipdamas dėmesio į aplinkinių kreivas šypsenas, gyvenime nemažai iššūkių atlaikęs A.Matulaitis, nė karto nepasigailėjo dėl savo sprendimo.
Vyras iškart pasiraitojo rankoves ir kibo į darbus. Siesikų dvaro darbai prasidėjo nuo aplinkos tvarkymo ir netoli pilies kadaise buvusio bravoro atstatymo. Šis pastatas jau visiškai atstatytas.
Rekonstruoti pilies šeimininkas nesiryžo kelerius metus pirmiausia reikėjo pastatą prisijaukinti, suvokti, ką norėtųsi jame daryti.
„Nemažai laiko čia prarymota. Niekur nėra parašyta, kaip viskas atrodė prieš 500 metų. Tačiau remdamasis architektūriniais, istoriniais tyrinėjimais, žiūrėdamas į plytas, bandžiau suprasti kokia vaga kadaise čia tekėjo gyvenimas, kaip žmonės čia gyvendami jautėsi, apie ką svajojo. Noriu praeities magiją atskleisti šiuolaikiniam žmogui“, -- kalbėjo A.Matulaitis.
Dar prieš penkiolika metų paveldosaugos ekspertai A.Matulaičiui siūlė tris restauravimo variantus: palikti rūmus, kokie jie buvo iki 1940 metų, kai buvo įgavę klasicistinių bruožų, išryškinti labiausiai išsiskiriančius elementus arba kiek įmanoma sugrąžinti pirminį, Renesanso stilių, tūrius, planą. Audrys pasirinko pastarąjį variantą.
Daugiau nei 500 metų turintis pastatas jau yra rekonstruojamas kelerius metus.
A.Matulaitis entuziastingai pasiūlė pasidairyti po dviaukštį, 2000 kvadratinių metų statinį.
Pirmasis ūkinis 1000 kvadratinių aukštas jau beveik rekonstruotas. Jis buvo skirtas maisto gaminimui, konservavimui, sandėliavimui, sūdymui, čia buvo ir ledainė.
„Mes atidenginėjome sluoksnį po sluoksnio, kad priartėtume prie autentikos. Visa planinė struktūra atstatyta praktiškai tokia, kokia buvo prieš penkis šimtus metų“, – kalbėjo A.Matulaitis.
Kaip ir XVI amžiuje vidinės pilies sienos buvo ištinkuotos su ilgaplaukiu šepečiu. Taip, kad būtų nelygios.
Patalpose, ypač pirmame aukšte, daug įvairių dydžių arkinių nišų. Jos buvo naudojamos vietoje dabartinių spinų ar komodų, pasidėti įvairiems daiktams.
Kai kurias, laiko tėkmėje užmūrytas nišas A.Matulaitis rekonstruodamas atidengė, kitas dalinai sunaikintas – atkūrė.
Dvejose nišose, atidengtose prieš kelerius metus, buvo aptikta po kibirą suodžių bei degėsių. Jie užkonservuoti nišose pragulėjo nuo 1704 metų, kuomet švedų kariuomenė pilį nusiaubė ir padegė.
Pirmoje ūkinio aukšto salėje ant lentynų yra sudėtos XVI amžiaus pradžios grindų plytelės. Jos rastos atstatinėjant pilį.
Kai kurios rankiniu būdu pagamintos plytelės yra pakankamai sudėtingos formos. Kai kurios su ornamentais.
Pilyje yra išlikę erdvūs arkiniai rūsiai, iškloti akmenimis. Jais galima praeiti iki gynybinių bokštelių. Prie įėjimo į rūsį yra grandinėmis prie sienos pritvirtintos durys, sveriančios apie 80 kilogramų.
Pirmo aukšto šviestuvai – mediniai, kryžmai sudėti pagaliai ir ant jų pritvirtintos, žvakes primenančios lemputės. Kadangi pirmas aukštas yra ūkinės paskirties ir prieš kelis amžius nuo dūmų sienos būdavo aprūkę, A.Matulaitis lubas pagamino iš tamsaus medžio, kaip kontrastą antrajam – ponų aukštui, kur žinoma, jog lubų sijos buvo dramblio kaulo spalvos.
Antrasis pilies aukštas stebina labai aukštomis lubomis ir dideliais langais. Pirmiausia patenkama į didžiąją priemenę.
Tolimajame priemenės kampe yra išlikęs renesansinis tualetas.
Architektūriškai tualetas buvo sumeistrautas taip, kad norint pasiekti apvalią skylę, reikėjo užlipti ant laiptelio. Tačiau stovint ant paaukštinimo, tekdavo labai susiriesti ir ir tokioje pozoje nieko neįmanoma padaryti. Vienintelis būdas – atsisėsti.
Kairėje pusėje nuo priemenės yra didelė salė – didžioji valgomoji pirkia iškilmingoms progoms. Salėje yra devyni didžiuliai langai, daug šviesos. Ant sienų yra išlikę XVI amžiaus tapybos fragmentai.
Ant trijų sienų – vaizduojamos gėlės, o ant vienos yra išlikęs siužetinis piešinys. Spėjama, kad ten yra pavaizduota didikų Daumantų giminės legenda.
Pasakojame, kad jauna ponia Halška Daumantienė buvo pagauta su mylimuoju Astiku nepadoriai besielgianti. Už tai Astikas buvo nukirsdintas vietoje, o Halška užmūryta sienoje.
Manoma, kad šiaurinėje sienos pusėje yra pavaizduotas Astikas -- negražus, šviesiaplaukis, nuogas vyras su didele ilga nosimi ir su nukirsta ranka. Sienos centre – vos įžiūrimos žirgo kojos, moters apnuoginta krūtinė. Didelis sienos plotas yra nudažytas tamsiai žaliais aliejiniais dažais.
Pietinėje sienos pusėje – vos įžiūrimas, grandinėmis surakintos dailios moters veidas. Ji iki pusės nuoga ir parklupdyta.
Virš jos tapytojas pavaizdavo ežerą ir pakrantėje stovinčius žmones. Šie stebi pasmerktos moters ekzekuciją. Dar aukščiau – visai kitas siužetas – darbinininkai kertantys medžius, šalia tupi šuo.
Dvaro istoriniuose šaltiniuose nėra minima Halška Daumantienė. Gali būti, jog nelaimingoji ponia egzistavo dar iki dvaro. Ir todėl tai ne dvaro legenda, o Daumantų giminės legenda nupiešta ant sienos.
Pilis išsaugojo Renesanso epochos aurą
XVI amžiaus rezidentinė pilis stovi prie Siesikų ežero kranto. Siesikų dvaro sodybą sudaro rūmai, „akademija“ vadinama mokykla, bravoras, svirnas, paukštidė, kumetynas ir parkas. Pilis yra vienas iš nedaugelio Lietuvoje nuo Renesanso epochos išlikusių statinių.
Pilį pastatė Gabrielius Daumantas-Siesickis (miręs 1517 m.).
1704 metais rūmus nusiaubė ir padegė švedų kariuomenė.
1736 metais rūmai, kaip Marcijanos Siesickaitės kraitis atiteko didikui Mykolui Radvilai.
1745 metais Siesikų dvarą nusipirko Konstantinas Daugėla. Kaip Daugėlų giminės nuosavybė dvaras išliko iki 1940 metų.
1820-- 1845 metais pilis buvo atnaujinta pagal Dominyko Daugėlos projektą.
Pastatas įgavo klasicistinių bruožų. Buvo palikti tik du bokštai iš keturių, pastatytos klasicistinės arklidės ir grūdų sandėlis. Dominyko Daugėlos laikais rūmai garsėjo senomis kolekcijomis, rankraščių rinkiniais, archeologine bei ginklų kolekcijomis. Iki 1914 metų bibliotekoje buvo apie 5000 knygų, Dar 1939 metais prie rūmų stovėjo devynios švediškos patrankos.
Aplink rūmus augo dešimties hektarų parkas.
Netoli rūmų 1904 metais buvo pastatytas panašaus stiliaus pastatas, vadinamas „akademija“. Jis buvo skirtas Daugėlų vaikams mokytis ir mokytojams bei svečiams apgyvendinti.
Archyvai bei meno kolekcijos dingo Pirmojo pasaulinio karo metais, likę vertingi daiktai buvo išgrobstyti po 1940 metų.
Po Antrojo pasaulinio karo rūmai atiteko tarybiniam ūkiui. Čia veikė mokykla, gyveno mokytojai bei ūkio darbininkai. Mokykla rūmuose veikė iki 1952 metų. Po to čia buvo ūkio kontora, vėliau -- sandėliai.
Nuo 1972 metų dvaras pradėjo nykti, nes ten kas norėjo, tas gyveno, laikė gyvulius, ardė medines dalis ir jomis žiemą kūreno pečius.
