Sovietų epochos daiktai, įpročiai ir statiniai vis dažniau tampa architektų, urbanistų, sociologų tyrimo objektais. Tokių dar galima aptikti ne tik Rusijoje, bet ir mūsų šalyje.
2013 m. lenkų architektas Kuba Snopekas net siūlė Maskvoje sovietų laikais statytą Beliajevo mikrorajoną įtraukti į UNESCO kultūros paveldo sąrašą.
Visiems viskas vienoda
Vienas pagrindinių SSRS architektūros bruožų – skydiniai ir plytiniai penkiaaukščiai, kurie masiškai dygo miestuose praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmečiais.
Priešingai negu Josifo Stalino epochos namai, skirti partijos elitui ir nomenklatūrai, vadinamosios „chruščiovkės“ buvo statomos eiliniams: į juos persikeldavo kaimiečiai ir komunalinių butų gyventojai.
Penkiaaukščiuose daugiabučiuose nebūdavo liftų, tad pianino gabenimas į viršutinį aukštą buvo labai dramatiškas reginys.
Pačių butų interjeras būdavo, o kai kur dar ir išliko asketiškas. Beveik visur stovėdavo blyškios spalvos virtuvės komplektas, lengvi stalai ir taburetės, panašios sofos ir kėdės su niūrių spalvų atkaltėmis.
Tarp virtuvės ir vonios kambario paprastai buvo įstiklintas langelis, kad būtų kuo daugiau natūralaus apšvietimo, taupoma elektros energija.
Dar vienas būtinas sovietinių laikų atributas – veidrodis su dviem slankiosiomis sąvaromis miegamajame.
Pagelbėdavo kilimai
O chruščiovinės architektūros ypatumai diktavo ir naujas buto įrengimo sąlygas: būtent sovietų laikais ant kambarių sienų pradėta masiškai kabinti kilimus.
Naujųjų namų butai nepasižymėjo gera garso izoliacija – per plonas sienas buvo girdėti, ką veikia kaimynai. Pro langus, kurių plyšiai žiemą būdavo apklijuojami popieriaus juostelėmis, skverbdavosi vėjas.
Didelis kilimas ant sienos šias problemas iš dalies išspręsdavo: jis atliko garso izoliacijos funkciją, o šaltuoju metų laiku būstą darė šiltesnį ir jaukesnį.
Dėl to kilimai užėmė garbingą vietą ne tik ant sienos, bet ir piliečių sąmonėje.
Dar vienas sovietinės epochos garbinimo objektas – krištoliniai indai. Jie beveik niekada nebuvo naudojami buityje, tik per šventes buvo ištraukiamos krištolinės taurės ir vazos.
Geriausia vieta – knygoms
Priešingai nei Europoje ir JAV, kur baldų dizainą lėmė paklausos dėsniai, Sovietų Sąjungoje pagrindinis užsakovas dažniausiai buvo valstybė. Todėl ir sovietinio dizaino baldai buvo gaminami tokie, kokie buvo patogesni pramonei, o ne patiems gyventojams.
Nepakeičiamu sovietinio būsto atributu taip pat buvo laikoma sekcija. Įsigyti ją, ypač pagamintą Rumunijoje ar Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, buvo nelengva.
Į gerą sekciją buvo įmontuota drabužių, knygų spintos, rašomasis stalas (dažnai ištraukiamos arba atlošiamos lentos pavidalu) ir indauja krištolui.
Sekcija visuomet buvo statoma svetainėje ir tapdavo amžinu visų šeimos įvykių fonu.
Kadangi tuomet nebuvo jokios stilistinės būstų apipavidalinimo įvairovės, interjero pasididžiavimu dažnai tapdavo knygos arba buitinė technika. Gali susidaryti įspūdis, kad SSRS žmonės labai mėgo knygas.
Tačiau jas skaitė toli gražu ne visi, nors daugelyje butų stovėdavo po keletą knygų spintų, kuriose rikiuodavosi rinktiniai raštai.
Buvo laikomasi nuomonės, kad namų bibliotekos savininkas – inteligentiškas ir išsilavinęs žmogus. Be to, daugelis Sovietų Sąjungos gyventojų knygas planavo skaityti išėję į pensiją, tad jos klusniai rikiavosi lentynose, laukdamos savo laiko. („Rbc.ru“, LR)
