Namo viduje jų dėmesį pirmiausia prikaustė daiktai – daugybė jų išmėtyta tiesiog ant grindų, daug šiukšlių. Spintelėse – aktikvarinis lygintuvas, atidaryti cukraus pakai. Tačiau įdomiausia čia užklydusiems žmonėms pasirodė knygos – enciklopedijos, senos istorinės knygos – ir dauguma jų lietuviškos.
1961-uosius menanti Vlado Vijeikio „Lietuva – mano tėvų žemė“, 1948 m. išleista T.J. Vizgirdo „Vilnius. The capital of Lithuania“ (liet. „Vilnius – Lietuvos sostinė“). Dėžėse sukrauti seni lietuviški leidiniai – „Nepriklausoma“ ir daug kitų senų lietuviškų laikraščių.
Viename kambarių – daugybė išmėtytų vaistų buteliukų, kurie žymi 2002-uosius, o etiketės nurodo, kad jie yra skirti psichikos sutrikimams gydyti. Akivaizdu, kad čia gyvenę žmonės ne tik turėjo lietuviškų šaknų, o namą apleido ne anksčiau nei 2002-aisiais.
Neplautos keptuvės ir indai kriauklėje palieka įspūdį, tartum šeimininkai turėjo skubiai išsikraustyti ne savo noru. Virtuvės spintelėse – maisto dėžutės ir stiklinės, vis dar nepaliestos laiko ir nesudužusios. Betoniniai laiptai veda į sandėliuką, kuriame skalbyklė, vandens šildytuvas, tualetas ir visi jie, tarsi dar vakar jais būtų buvę naudotasi.
Svetainėje išlikę dar gana geros būklės aštuntąjį dešimtmetį menantys baldai – sofa, fotelis, televizorius. Daiktai nesugadinti, dėl to tikėtina, kad į namą nebuvo įsibrauta.
Telieka spėlioti, kur šeimininkai.
Parengė Milda Sendžikaitė
