Į Panemunės ir senąsias Žaliakalnio žydų kapines Kaune pirmą kartą atvykę žmonės nustemba pamatę, kad greta antkapių ir paminklų stovi gyvenamieji namai. Daugelis svarsto, kaip turėtų jaustis jų gyventojai.
Patys šių namų šeimininkai sako, kad bijoti reikia ne mirusiųjų, o gyvųjų, todėl antkapių ir kryžių kaimynystė jų netrikdo.
Senosiose žydų kapinėse Radvilėnų plente įsikūrusi šeima gražiai tvarkosi savo namus ir siekia įsikurti dar prosenelio statyto pastato dalyje, kuri dabar priklauso savivaldybei.
Namą kapinėse leido statyti
Tuo tarpu iš Panemunės kapinių kraustytis nenorinčio kauniečio būstas oficialiai pripažintas lindyne. Jos gyventojas su bičiuliais neretai rengia orgijas – susirinkę benamiai ne tik lėbauja, traukia dainas, bet dienos metu net nuogi laksto po kapines.
Įžengus pro pagrindinius Panemunės kapinių vartus jų teritorijoje greta tvoros galima pastebėti nedidelį medinį namą. Jame prie lango jaukiai tupi katė. Pats namo šeimininkas vaikštinėdamas dairosi po kapines.
Tylos gatvės 10-ajame name jau 50 metų gyvena kaunietis Kęstutis Budzevičius. Išėjęs iš namų jis žengia ne į kiemą ar gatvę, o į kapines.
Pro namo langus nuolat mato laidotuvių procesijas ir čia pat palaidotų savo šeimos narių kapą.
Tačiau tokie vaizdai vyro neliūdina, nes jis čia gyvena nuo pat gimimo ir yra prie to pripratęs. Vyras pasakojo, kad jo tėvas sovietmečiu šiose kapinėse dirbo duobkasiu.
„Gyventi tėvai neturėjo kur, todėl kapines prižiūrinčios įmonės vadovai leido jam čia pasistatyti tarnybinį būstą. Nors jau tada čia buvo kapinių teritorija, žmonės buvo laidojami kur kas atokiau. Aplink namą mano vaikystėje plytėjo pieva, gyventojai augino bulves“, – prisiminė kaunietis.
Vyras drauge su seserimi ir broliu žaisdavo greta kapinių, buvo įpratę matyti laidotuvių procesijas ir girdėti dūdų orkestro pučiamas liūdnas melodijas.
„Dabar laidotuvės vyksta tyliau, kartais žmonės tik pagieda“, – pasakojo vyras.
Jis laukia artėjančių Vėlinių, tada lipa ant kapinėse esančio kalno ir grožisi, kaip visi kapai ir greta stovintis jo namas paskęsta žvakių liepsnų šviesoje.
Bijo ne mirusių, o gyvųjų
K.Budzevičius tvirtino, kad nejauku ar baisu gyventi greta kapaviečių jam niekada nebuvo. „Ne veltui sakoma, kad reikia bijoti ne mirusiųjų, o gyvųjų“, – filosofavo kapinių gyventojas.
Kaunietis tvirtino, kad kartą kažkas jį norėjo apvogti, išdaužė namo langą. Jis pylęs įsiveržėliui į kaktą, ir šis pabėgęs. Tačiau vyras prisipažino, kad ir pats nėra šventas.
Jaunystėje jis dirbo tekstilės bazėje kroviku, vėliau keitė darbus. Sesuo mirė būdama trejų metų. Vėliau žuvo tėvas. Kapinėse pastatytame name liko gyventi jis su broliu ir motina.
Senolė pasimirė prieš 7 metus. Vėliau žmonės kapinėse rado ir sušalusį bei savo namų taip ir nepasiekusį brolį. Dabar Kęstutis namuose šeimininkauja vienas. Nedirba, gauna 80 eurų pašalpą. Maisto kartais duoda žmonės, kurių artimųjų kapus jis patvarko.
Griaudėjo tranki muzika
Vyras prisipažino, jog jaučiasi vienišas, todėl neretai pernakvoti priima kitus žmones.
„Benamiai pasiprašo pernakvoti. Aš ir priimu. Kartais jie triukšmauja. Todėl mano namai pripažinti lindyne“, – neslėpė K.Budzevičius.
Panemunės kapinių vedėjas Edmundas Mikalauskas atviriau papasakojo, kas vyksta kapinių gyventojo namuose. Kartais pas K.Budzevičių susirenka iki dešimties asocialių žmonių. Jie girtauja, traukia dainas.
„Kartą šeštadienį, kai daugybė kauniečių lankė artimųjų kapus, Kęstutis garsiai pasileido linksmą muziką. Kai žmonės jį bandė sugėdinti, atrėžė, kad čia jo namai ir jis turi teisę švęsti gimtadienį“, – pasakojo E.Mikalauskas.
Girti kapinių gyventojo svečiai kartais sumaišydavo dieną su naktimi, nuogi išeidavo į kapines dieną, teršdavo kapinių teritorijoje, nes jokių patogumų name nėra.
Kraustytis kitur nenori
„Kol buvo gyva motina, name buvo tvarka. Dabar tai didelė problema. Senieji gyventojai namą buvo privatizavę. Tačiau Kęstutis mokesčių nemoka ir yra įsiskolinęs, o visą savo turtą pardavęs. Elektra atjungta. Namas perduotas savivaldybei“, – pasakojo kapinių vedėjas.
E.Mikalauskas sakė, kad bijo, jog šią žiemą kapinių gyventojas mirtinai sušals. Namą policija yra užregistravusi kaip lindynę. Patruliai dažnai čia lankosi, todėl tvarkos pastaruoju metu daugiau.
„Problemą jau kurį laiką bandome spręsti. Gyventojui ieškomas kitas būstas“, – sakė E.Mikalauskas.
Tačiau K.Budzevičius apie tai nenori nė girdėti. „Čia gimiau, augau, čia ir mirti noriu“, – tvirtino vyras.
Gyvena penkta šeimos karta
Vaikštant po senąsias neveikiančias Žaliakalnio žydų kapines netikėtai taip pat galima pamatyti tris namus.
Vieno iš šių namų šeimininkė Jolanta Sapranavičienė pasakojo, kad namą statė dar jos prosenelis.
„1900 metais čia buvo atokus miesto pakraštys. Netoli tuomet buvusių žydų kapinių pievose prosenelis namą ir pastatė. Vėliau čia gyveno močiutė, mano tėvai, dabar aš su savo vaikais. Čia auga penkta mūsų šeimos karta. Einant metams kapinių teritorija plėtėsi, todėl dabar namai ir yra jų žemėje“, – pasakojo moteris.
Močiutės namuose J.Sapranavičienė leido visą vaikystę, dažnai lankydavosi ir suaugusi.
„Vaikystėje suaugusieji eiti į kapines žaisti neleisdavo. 1952 metais kapines uždarius jos ilgus metus buvo niokojamos, antkapiai vartomi, laužomi, vagiami. Todėl ten eiti vaikams buvo pavojinga“, – prisiminė kaunietė.
Kapinėse kurį laiką nesaugu buvo ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę.
„Kartą naktį į kapines atriedėjo sunkvežimis. Vyrai nupjovė elektros stulpą. Gyventojus prigąsdino, kad pareigūnams nieko nesakytų, kitaip padegs namus“, – prisiminė kaunietė.
2009 metais močiutei mirus J.Sapranavičienė su šeima nedvejodama persikėlė į jai paliktus namus.
Dabar kapinės aptvarkytos, įrengtas naujas apšvietimas, stebėjimo kameros, todėl gyventojai jaučiasi saugiau.
Nori įsigyti namo dalį
J.Sapranavičienė tvirtino, kad kapinių kaimynystė niekada negąsdino ir nekėlė nemalonių emocijų. Kaimynas net įsigudrino greta namų išsirausti lysves ir auginti įvairias daržoves.
Moteris tvirtino, kad dėl mirusiųjų keisti gyvenamosios vietos nė neketina, o problemų turi su gyvais žmonėmis.
„Pasistatęs namą prosenelis buvo ištremtas į Sibirą. Grįžo 1922 metais ir čia vėl įsikūrė. Senelis buvo visiškai neraštingas žmogus, namo nuosavybės dokumentų susitvarkyti nesugebėjo, einant laikui jie dingo. Todėl sovietmečiu šio namo gyventojai tapo miesto valdžios įstaigų nuomininkais“, – pasakojo moteris.
J.Sapranavičienė sakė, kad pastato dalį, kurioje įsikūrusi jos šeima, sugebėjo išsipirkti. Tačiau valdiškoji namo dalis negyvenama. Moteris bijo, kad tai gali pakenkti ir jos gyvenamajam plotui.
„Jau 19 metų mūsų šeima bando išsipirkti ir likusią namo dalį. Tačiau iki šiol iš savivaldybės gaudavome atsakymą, kad apleista namo dalis bus parduota aukcione. Nejaugi mes neturime teisės įsigyti pirmieji? Tikiuosi, kad naujoji Kauno valdžia bus protingesnė ir mums parduos mūsų šeimos statyto namo dalį“, – vylėsi J.Sapranavičienė.
Savivaldybė privalo skelbti aukcioną
Dainius Povilaitis, įmonės „Kapinių priežiūra“ teisininkas:
„Namas Tylos g. 10 ir jo gyventojas kelia pavojų sau ir aplinkiniams. Vieną dieną jis gali supleškėti. Dabar būstas perduotas savivaldybei. Jei gyventojas išsikraustytų, namą beliktų nugriauti, nes jis jokios vertės neturi ir yra nugyventas.
Gaila, kad ne visi kauniečiai sugebėjo privatizuoti savo būstus, kai tam buvo metas. Tai liečia ir Žaliakalnio žydų kapinėse gyvenančius žmones.
Deja, įstatymai visiems vienodi. Jei savivaldybė pardavinėja jai priklausantį turtą, skelbiami aukcionai.
Pirmumo teisės įsigyti savivaldybės turtą neturi net ten gyvenantys žmonės.“
