Kai M.Burokas su žmona kraustėsi gyventi į Naujininkus, draugai bandė atkalbėti. Pastarųjų savaičių įvykiai – policijos surengtos gaudynės, sučiupti narkomanai, plėšimai gatvėse – taip pat įrodė, kad Naujininkai – neramus rajonas.
Vis dėlto 38 metų M.Burokas tiki Naujininkų ateitimi. Permainų ilgai laukti nereikės. Juk jau mėgina keistis stoties rajonas, kyla nauji namai Naujamiesčio pakraščiuose.
M.Buroko galva, blogiausia Naujininkams būtų, jeigu vaizdingą rajoną pamėgtų turtuoliai arba menininkai. Tada darbininkų kvartalai netektų veido.
– Pastarosiomis dienomis Naujininkų pavadinimas vėl linksniuojamas ne gerąja prasme. Skauda dėl to širdį? – paklausė M.Buroko „Sostinė“.
– Anksčiau jis buvo dar dažniau linksniuojamas. Ne, širdies neskauda, kažkaip optimistiškai žiūriu į rajono ateitį.
Nors lyg ir didelio pagrindo tam nėra. Juolab pagal nusikalstamumą šis rajonas tikrai nėra pirmasis Vilniuje.
Kituose rajonuose gyvenančius vilniečius Naujininkuose galbūt stebina tik išlikusi per šimtą metų vietos gyventojų ir tautybių įvairovė. O patys Naujininkų gyventojai nori atsikratyti prasto rajono įvaizdžio ir tai tikrai pagirtina. Kitas dalykas, kad pokyčiai vyksta palyginti lėtai.
– Koks buvo pirmas įspūdis persikrausčius į Naujininkus, kaip atrodė rajonas?
– Atsikraustėme žiemą, todėl rajonas iš pradžių pasirodė atšiaurus ir šiukšlinas. Bet per pastaruosius metus šie dalykai buvo sutvarkyti.
Dabar Naujininkai, bent jau ta dalis, kuri yra arčiau stoties, daug švaresnė ir tvarkingesnė, nei buvo.
Be to, kaip ir daugelis atokesnių Vilniaus rajonų, ir šis panašus į mažą miestelį – sodeliai, daržai, pašiūrės, seni namai su tiek priestatų, papildomų balkonų, laiptų, garažėlių, kad kai kada sunku net atsekti, kaip atrodė tas pirmasis namas, kol neapaugo savavališka gyventojų architektūra.
O pati architektūra palyginti marga – galima aptikti ir šimto metų senumo namų (pats gyvenu 1930 metais statytame pusiau mūriniame, pusiau rąstiniame name), ir medinukų, ir sovietmečio epochos pastatų.
Pasuki į vieną gatvę – XX amžiaus 6-asis dešimtmetis, pasuki į kitą – XIX amžiaus pabaiga, vadinamasis Severo zapadnyj kraj (Šiaurės Vakarų kraštas).
Šiaip Naujininkai – išskirtinis rajonas. Kažkada jis buvo industrijos ir pažangos simbolis, senieji Vilniaus gyventojai šį rajoną vadino Nowy Swiat (Naujuoju Pasauliu).
– Kiek metų jame jau praleidote?
– Į Naujininkus su žmona atsikraustėme 2007-ųjų žiemą. Išsinuomojome butą Dzūkų gatvėje. Daug kas tada mus gąsdino šiuo rajonu, kaip ten baisu, pavojinga. O nuo 2011 metų gyvename visai greta stoties.
Nieko baisaus per tuos aštuonerius metus mums nenutiko. Nejaukiausia yra pati stotis. Tačiau kurioje Rytų Europos šalyje ji yra jauki? Taip pat pėsčiųjų tiltas per geležinkelį.
Bet pradėjau jaustis lojalus Naujininkams, todėl linkiu šiam rajonui tik gero.
– Kas jus labiausiai žavi – gatvių žaluma, gražios apylinkės, greitai pasiekiamas miesto centras ar kiti dalykai?
– Geriausia tai, kad rajonas visiškai greta senamiesčio, bet tuo pat metu atokus – atskirtas nuo miesto geležinkelio stoties.
Itin žaliu jo nepavadinčiau, bet žalumos netrūksta.
O pačios apylinkės labai įdomios – daug siaurų gatvelių su mediniais namais. Gerai ir tai, kad per 10 minučių pėsčiomis galima pasiekti Aušros vartus ir senamiestį, patinka namie girdėti, kaip naktį dunda pravažiuojantys traukiniai. Mėgstu traukinius.
Su žmona juokaujame, kad gyvename visko, kas žmogui reikalinga ar kas kada nors gali jį ištikti, apsuptyje: šalia stotis, stadionas, gimdymo namai, dvi cerkvės, kalėjimas ir stačiatikių kapinės. Be to, ir oro uostas beveik čia pat.
Pagaliau nedaug kas žino, kad rajone esama ir vienintelių mieste sentikių kapinių, yra karaimų ir totorių kapinaitės.
Žinoma, paties rajono infrastruktūra dar nėra itin išplėtota: nėra gerų barų, kavinių, nėra didelių parduotuvių. Užtat mažų, kur pardavėjos žino, ko atėjote, – kiek nori. Bet tam kol kas nėra ir paklausos.
Vietos žmonėms tikriausiai užtenka to, kas yra. Be to, mes gyvename pačiame Naujininkų pakraštyje, ties riba su Rasomis, todėl ten trupučiuką kitaip nei giliau Naujininkuose.
Mano žmona yra išvaikščiojusi didžiąją dalį rajono užkaborių. Baisiausia, kas jai nutiko, – įkando kažkieno nepririštas šuo. Bet taip gali nutikti bet kur.
– Daugelis įsivaizduoja, kad įkėlęs koją į Naujininkus be rusų kalbos neišsiversi. Ar iš tiesų taip?
– Taip, rusų kalba Naujininkuose praverčia. Vaikščiodamas girdžiu, kaip vaikai kiemuose šūkauja dviejų ar trijų kalbų mišiniu, savotiška Naujininkų naujakalbe.
Tiesą sakant, kokia kalba tu ten kalbi, niekas labai dėmesio nekreipia. Pasisveikinus rusiškai gali atsakyti lietuviškai ir atvirkščiai.
– Kada ir kodėl Naujininkai pradėjo keistis ne į gerąją pusę?
– Sunku pasakyti, nesu senbuvis. Vaikystėje gyvenau Žemuosiuose Paneriuose. Tai dar vienas Vilniaus paribys, o mokyklą lankiau vadinamojoje Krasnuchoje, Savanorių prospekte.
Tada gandai apie Dzūkų gatvę sklido baisoki. Todėl iki to laiko, kai atsikrausčiau į Naujininkus, rajoną pažinojau tik iš blogų gandų, gerų beveik nebuvo, o tai vis dėlto šį tą pasako.
Kažkada tas rajonas turėjo užsidirbti tokią reputaciją.
Manau, liūdniausia ten buvo praėjusio amžiaus 8–9-ajame dešimtmečiais.
– Pamažu gaivinamas stoties rajonas, bet apie Naujininkus kol kas nekalbama. Kada permainos pasieks ir Naujininkus?
– Anksčiau ar vėliau pasieks. Matau, kaip po truputį Naujininkų gyventojai keičiasi – atsikrausto nemažai studentų, jaunų šeimų, nes būsto nuomos kainos palyginti nedidelės, o ir nusipirkti butą pigiau nei daugelyje kitų Vilniaus rajonų.
Manau, kad permainos įvyks per 5–7 metus. Ir visas tas hipsteriškas (ar kaip tuo metu vadinsis mada) sujudimas persikels ir per geležinkelio bėgius.
Kas nors iš pradžių surengs kokį gatvės meno festivalį ar dar ką nors, kas nors atidarys kokį bariuką, ir po truputį prasidės. Nežinia, ar visada tai į gera, bet permainos tikrai vyks – tik nesinorėtų, kad rajonas prarastų išskirtinumą.
– Anksčiau ar vėliau kaimynystėje esantis čigonų taboras išnyks. Ar tai Naujininkams turės didelės įtakos?
– Įtakos turės, bet ar didelės – abejoju.
Geriau jau šalia geležinkelio stoties uždarytų įtartinus bariukus, vadinamąsias snarglines, ir autobusų stotį sutvarkytų.
Nes dabar iš autobuso išlipęs užsienietis gali pasijusti lyg Antrojo pasaulinio pasaulinio karo laikais, kai miestas užtemdomas bombardavimo metu.
– Naujininkai po trisdešimties metų. Ar buvusius rajono gyventojus primins tik gatvių pavadinimai – Darbininkų, Šaltkalvių, Konduktorių?
– Visko gali būti. Pirmiausia tuos gatvių pavadinimus reikėtų išsaugoti.
Reikėtų akcentuoti darbininkišką šio rajono istoriją, pasvarstyti, kuo galima sudominti Vilniaus istorijos entuziastus ir šiaip smalsius žmones.
Kadangi rajonas daugiakultūris, nenustebčiau, jei čia pradėtų keltis Lietuvoje pasilikę pabėgėliai. Būtų įdomu, ar jiems pavyktų pritapti.
Vilnius neišvengiamai plėsis, gyventojai iš centro ir turtingesnių rajonų trauksis į pakraščius, tad ir Naujininkai keisis – tiek žmonės, tiek aplinka.
Tik nesinorėtų, kad rajonas taptų labai madingas, tačiau negyvas. Geriau jau toks kaip dabar, negu pasiturintis ir apsitvėręs dvimetrinėmis tvoromis, iščiustytas ir negrabiai „restauruotas“.
Juk dažnai nespėji apsidairyti – ir tučtuojau už milijoną iškyla koks nors rajono vardu spekuliuojantis „menininkų kvartalas“. Taip ir čia – nesinorėtų privačių namų kvartalo „Darbininkai“.
