Istorinių šaltinių gausa ar tiesiog abejingumas, skubėjimas, galbūt net garsios pavardės? Užteko atvirlaiškio su adresu, vieno kito tų laikų rašto, žiupsnelio atsiminimų – ir namo likimas nulemtas, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Sostinė“.
Taip, J.Jablonskis dvejus metus praleido Kalvarijų gatvės 20-ajame name, bet tai visai ne tas pastatas, prie kurio norima kabinti paminklinę lentą.
Tačiau tai nustatė ne kultūros paveldo saugotojai – jiems buvo svarbu kuo skubiau priimti sprendimą.
Į tiesos paieškas leidosi patys namo gyventojai, po kruopelytę rinkę medžiagą archyvuose.
Bet po to, kai liko neišgirsti, jiems liko vienintelis kelias – bylinėtis.
Adresą rado atvirlaiškyje
Ši istorija prasidėjo prieš metus, kai dėl teisinės apsaugos suteikimo J.Jablonskio namui Kalvarijų gatvėje į Kultūros paveldo departamentą kreipėsi profesoriai Vytautas Landsbergis ir Arnoldas Piročkinas, daktarė Rimutė Rimantienė bei Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotoja Eglė Griciuvienė, kuri yra dviejų knygų apie Jablonskių šeimą autorė.
Anot kreipimosi autorių, grįžęs iš tremties Rusijoje J.Jablonskis 1904–1906 metais gyveno Kalvarijų gatvės 20-ajame name, bet tai nėra įamžinta. Jie tvirtino, kad namų numeriai nuo tų laikų nepasikeitę.
Šis adresas nustatytas iš atvirlaiškio, kurį J.Jablonskiui iš Panevėžio 1906 metais parašė svainis, klausdamas, kaip elgtis su jo vaikais.
Kad Kalvarijų gatvės 20-asis namas bus skelbiamas valstybės saugomu, gyventojai sužinojo tada, kai atvykę specialistai pastatą pradėjo iš visų pusių fotografuoti, kažką fiksuoti dokumentuose.
Nusprendė eiti į posėdžius
Įtraukti ar ne Kalvarijų gatvės 20-ąjį namą į Kultūros vertybių registrą, sprendė Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba.
Vėliau ji visą medžiagą svarstyti perdavė dar vienai biudžetinei įstaigai Kultūros paveldo centrui.
Jau pirmajame posėdyje centro direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Ivaškevičius nedvejodamas pareiškė, kad Kalvarijų gatvės 20-asis namas yra saugotina vertybė. Tuo suabejojęs Kalvarijų gatvės 20-ojo namo gyventojas Vytautas Petrauskas nusprendė dalyvauti Kultūros paveldo centro rengiamuose posėdžiuose. Juk buvo sprendžiamas namo likimas.
Jo įrašymas į Kultūros vertybių registrą – ne tik garbė, bet ir pareigos, galybė suvaržymų. Tad į pagalbą jis pasikvietė advokatą Andrių Chudenkovą.
Sunerimo ir kiti Kalvarijų gatvės 20-ojo namo aštuonių butų gyventojai – juk tai jų turtas! Vilniečiai pareiškė abejones – gal prieš šimtmetį Kalvarijų gatvės 20-asis buvo kitas?
Savininkų pavardės – dvi
Vasarą baigėsi Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos kadencija.
Išrinko naują, bet jos pozicija nepasikeitė – jeigu reikia Kalvarijų gatvės 20-ąjį namą įtraukti į Kultūros vertybių registrą, tai įtraukime.
Tiesa, E.Ivaškevičius į vieną posėdį atsinešė ne tik minėtą atvirlaiškį su adresu, bet ir notaro patvirtintą raštą, kad 1903 metais Kalvarijų gatvės 20-ąjį namą varžytynėse nusipirko Stanislavas Mickevičius.
Bet ir vėl niekas nė neketino domėtis, ar tas pirkinys – dabartinis Kalvarijų gatvės 20-asis namas.
O gyventojams kilo dar daugiau abejonių, kai archyve jie aptiko, kad 1948-aisiais sovietų valdžia nacionalizavo Kalvarijų gatvės 22-ąjį namą, priklausiusį Vitoldui Kopecui. Po metų 22-ojo namo adresas buvo pakeistas į 20-ąjį.
Akivaizdu, kad adresas pokariu keitėsi. Tad beliko išsiaiškinti, kas 1903-iaisiais buvo namo, kuriame vėliau apsigyveno J.Jablonskis, šeimininkai – Mickevičiai ar Kopecai.
Aiškinantis, kuriame name gyveno J.Jablonskis, teko peržiūrėti visas Kalvarijų gatvės nuo dabartinio Konstitucijos prospekto iki Krokuvos gatvės namų knygas.
XX amžiaus pradžioje tame rajone negyveno nė vienas lietuvis. Kalvarijų gatvės gyventojai buvo žydai, lenkai, rusai.
Atkreipė dėmesį į numerį
Namo likimą sprendžiantys specialistai nė neketino į pastabas reaguoti, tad gyventojams ir vėl teko patiems kapstytis archyvuose.
Kad saugotinu paskelbtas ne tas namas, pavyko nustatyti iš posesijos (namo valdos) numerio. 1903 metų dokumente parašyta, kad S.Mickevičius įsigijo 1088 posesiją.
Archyvuose išlikę ir tuomečio 4-ojo policijos komisariato teritorijos Šnipiškėse planas, katalogai su namų valdų numeriais. Namų savininkų, adresų knygose Kalvarijų gatvės 20-ojo pastato šeimininkais nurodomi Mickevičiai.
Tas pat buvo tvirtinama ir policijos plane – S.Mickevičiui priklauso 1088 posesija, o Kalvarijų gatvės 22-asis namas priklauso V.Kopecui.
„Iš daugybės šaltinių aiškėjo, kad dabartinis Kalvarijų gatvės 20-asis namas tais laikais buvo 22-asis“, – aiškino A.Chudenkovas.
Tad kuris namas amžiaus pradžioje buvo 20-asis? Greičiausiai jis dabar pažymėtas Kalvarijų gatvės 18-uoju numeriu arba iš viso neišlikęs.
Nuoroda – į gretimą namą
Kad J.Jablonskis galėjo gyventi Kalvarijų gatvės 18-ajame name, liudija jo architektūra. Ir ne tik.
V.Landsbergio senelio Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio atsiminimuose apie J.Jablonskį parašyta, kad šeima buvo gavusi butą banko namuose Sergijaus (dabar Lvovo) gatvėje.
O Sergijaus gatvė vinguriavo pro namą, kuris dabar pažymėtas Kalvarijų gatvės 18-uoju numeriu.
Kai paaiškėjo tokių svarbių detalių, vėlesniuose Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdžiuose keli nariai ėmė abejoti, ar iš tiesų J.Jablonskis gyveno dabartiniame Kalvarijų gatvės 20-ajame name.
Tai liudijo ir rugsėjo 8-ąją vykęs balsavimas. Už tai, kad Kalvarijų gatvės 20-asis būtų paskelbtas saugotinu, pasisakė penki tarybos nariai, bet trys buvo prieš.
Baugino garsios pavardės?
Svarstant Kalvarijų gatvės 20-ojo namo likimą dviejuose posėdžiuose dalyvavo ir V.Landsbergis.
Kai pirmajame A.Chudenkovas pasiūlė atlikti tyrimą dėl namo, V.Landsbergis sutiko. Tačiau antrajame posėdyje kreipdamasis į gyventojus profesorius ėmė karščiuotis: „Ką čia klausyti? Apskritai ko jūs norite, ko siekiate? Kas tie jūs?“
Posėdžiuose dėl Kalvarijų gatvės 20-ojo namo dalyvavę gyventojai išgirdo ne tik kandžių replikų – jie buvo apšaukti vos ne tautos priešais.
Garsios pavardės slėgė net archyvų darbuotojus. Sužinoję, kas prašė paskelbti Kalvarijų gatvės 20-ąjį namą saugotinu, jie atsisakė oficialiai teikti pagalbą, konsultuoti. „Man reikės dirbti šioje sferoje“, – prasitarė vienas archyvo darbuotojas.
Supratę, kad klusnūs vykdytojai neketina keisti sprendimo, gyventojai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Kalvarijų gatvėje valstybės saugomu paskelbtas namas, kuriame kadaise esą gyveno Jonas Jablonskis, nors dabar pradeda aiškėti, kad žymus kalbininkas į šį pastatą net kojos nebuvo įkėlęs.
Kalbininkui teko gyventi ir tremtyje
J.Jablonskis (slapyvardis Rygiškių Jonas) gimė 1860 metų gruodžio 30-ąją Kubilėliuose (dabar Šakių r.).
1881-aisiais jis aukso medaliu baigė Marijampolės gimnaziją ir įstojo į Maskvos universitetą, kur įgijo klasikinių kalbų mokytojo diplomą.
Caro valdomoje Lietuvoje mokytoju įsidarbinti jis negalėjo. Tad dirbo mokytoju Mintaujoje (dabar Jelgava, Latvija), buvo iškeldintas į Revelį (dabar Talinas, Estija). Ten vyko jo politinis persekiojimas, kratos, kalbininkas buvo ištremtas į Pskovą.
Grįžęs iš tremties, J.Jablonskis gyveno Šiauliuose, 1904–1906 metais – Vilniuje. Čia 1906-aisiais gimė jauniausias sūnus Jonas. Vėliau šeima persikėlė į Panevėžį.
Per Pirmąjį pasaulinį karą J.Jablonskis gyveno Rusijos imperijoje, kur vyko aktyvus lietuvių gyvenimas. 1917 metų pavasarį Petrapilyje vykstant Rusijos lietuvių suvažiavimui, įvairių partijų delegatai ginčijosi, kokiu keliu siekti Nepriklausomybės.
Prieš 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą J.Jablonskis ir buvo vienas vadinamosios autoritetingosios Trijų tarybos (J.Jablonskis, Pranas Mašiotas ir Kazys Grinius) narių, pasirašiusių keletą dokumentų, kuriais kreipiamasi į partijas ir visuomenines organizacijas taikytis ir vienytis. To paskatinti lietuvių veikėjai apie būsimąją Nepriklausomybę jau kalbėjo vienu balsu.
1918 metų vasarą J.Jablonskis su šeima grįžo į Lietuvą ir vėl apsigyveno Vilniuje, bet po lenkų okupacijos persikėlė į Kauną, ten gyveno ir dirbo iki pat mirties. J.Jablonskis palaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune.
Užsiminė apie priešus
Kad Kalvarijų gatvės 20-asis namas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, paskelbta rudenį. Taip esą pažymėta svarbi išlikusi vieta sostinėje, susijusi su iškiliausiu lietuvių bendrinei kalbai nusipelniusiu žmogumi.
„Kalbininko Jono Jablonskio gyvenimo darbas turėjo pamatinės reikšmės randantis naujų laikų Lietuvai – tautai, visuomenei, valstybei. Jis paliko mums vieningai sunormintą, taisyklingą ir nuo svetimybių apvalytą literatūrinę, mokslinę bei politinę lietuvių kalbą. Jo atminimas – labai gerbtinas, ir namas Vilniuje, Kalvarijų gatvėje 20, išsaugotinas kaip istorijos ir kultūros palikimas“, – pranešime buvo cituojamas V.Landsbergis.
Jis užsiminė, kad tai yra viešasis interesas, kuris gali turėti ir oponentų. Viešasis arba kultūros interesas, anot jo, turėtų būti svarbesnis.
Kad Kalvarijų gatvės 20-ajame name kalbininkas gyveno dvejus metus, neabejojo ir A.Piročkinas. Jo žodžiais, J.Jablonskį slėgė nuolatinis rūpestis, kaip išlaikyti šeimą, kurioje augo penki vaikai. „Taigi gyvenimas Kalvarijų gatvėje 20 J.Jablonskiui nebuvo lengvas“, – tikino A.Piročkinas.
