Vienoje Stepono Kolupailos 1939-ųjų lapkričio nuotraukoje – du namai. Juose tuo metu buvo apgyvendinti Turniškių hidroelektrinės statybos vadovai, inžinieriai. Dabar vienas tų namų – prezidento Valdo Adamkaus rezidencija. Kitas skirtas premjerui Algirdui Butkevičiui.
Vilniaus valdžia tarpukariu toje vietoje ketino ant Neries statyti užtvanką ir įrengti hidroelektrinę.
Turniškių hidroelektrinės statybų istoriją tyrusi Pavilnių ir Verkių regioninių parkų vadovė Vida Petiukonienė prisipažino, kad šis faktas buvo netikėtas, apie jį nedaug kas žino. Apskritai taip ir nepastatyta Turniškių hidroelektrinė – paslaptingas objektas.
Beje, jeigu elektrinė būtų iškilusi, užtvenkta Neris, tuomečiais skaičiavimais, būtų užliejusi 563 hektarų plotą. Savaime suprantama, dabartinėms prezidentų ir premjero rezidencijoms būtų tekę ieškoti kitos vietos.
Namus skyrė specialistams
Apie Turniškių hidroelektrinę istorinę medžiagą rinkęs Energetikos veteranų klubo narys Stasys Bilys tvirtino, kad viena svarbiausių priežasčių, tąsyk vertusių imtis tokio objekto statybų, buvo noras sutramdyti Nerį ir apsaugoti Vilniaus senamiestį nuo potvynių daromos žalos.
Kai 1931-ųjų pavasarį potvynis apsėmė senamiestį, sustojo ir miesto elektrinė. Panašus potvynis pasikartojo 1936 metų pavasarį.
Iš tuometės spaudos galima sužinoti, kad, lenkų okupacijos metais pradėjus Turniškių hidroelektrinės statybos darbus, spėta nuveikti labai nedaug.
Bendra 1938 metais pradėto statyti objekto sąmata siekė 15 mln. tuomečių zlotų, o atlikta vos 1,5–2 mln. zlotų vertės darbų.
Spaudoje buvo užsimenama, kad už šias lėšas pastatyti keturi techniniam personalui skirti gyvenamieji namai. Būtent jie ir tapo aukščiausių dabartinių Lietuvos vadovų rezidencijomis.
Taip pat už tą pinigų sumą iškilo barakai darbininkams, valgykla, pradėta statyti užtvanka. Spaudoje galima rasti užuominų, kad namuose, kurie tapo rezidencijomis, per hidroelektrinės statybas gyveno apie 30 techninio personalo darbuotojų.
Vietovė smarkiai pakitusi
Turniškių hidroelektrinės statybų nuotraukų išliko vos kelios. Viena jų – S.Kolupailos. Šioje nuotraukoje – hidroelektrinės administracija su atvykusiais statybų perimti Lietuvos atstovais.
Ant administracinio pastato užrašas lenkų kalba skelbia: „Valstybinė vandens užtvankos ant Neries upės Turniškėse statybos valdyba“.
Kitos nuotraukos – įspūdingesnės. Tas pats S.Kolupaila užfiksavo, kaip delegacija, kurioje buvo ir Lietuvos kariuomenės karininkų, kalbasi ir stebi Turniškių hidroelektrinės statybos darbus nuo kairiojo Neries kranto.
Dabar ši vietovė neatpažįstamai pasikeitusi, apžėlusi krūmokšniais, medžiais. Šioje nuotraukoje matyti ir siauruko bėgiai.
Siaurojo geležinkelio bėgiai, einantys laikinuoju tiltu per Nerį, matyti ir kitoje nuotraukoje. Joje taip pat – stabtelėję užtvankos statybų darbai.
Matyti polių kalimo įranga (trikojo pavidalo konstrukcijos), o upės vaga atitverta pailga konstrukcija. Gali būti, kad tai – pagrindinio elektrinės korpuso statybos. Šiandien vietoj šios pailgos konstrukcijos – sala.
Dar kitoje nuotraukoje – Turniškių hidroelektrinės statybvietė dešiniajame Neries krante.
Atrodo, kad fotografas stovėjo ant laikinojo tilto. Tai – pats darbų įkarštis: kalami poliai, kasama žemė.
Beje, tolumoje dešinėje – senasis Turniškių kaimas. Tarpukariu jis buvo dešiniajame upės krante. Tik po karo vietovės pavadinimas perkeltas į kairįjį Neries krantą.
Sumažėtų elektros kainos
Nors nuotraukų mažai, tuometė spauda akylai sekė hidroelektrinės statybas.
„Vilniaus miestas yra suinteresuotas gaminti pigią elektros energiją.
Iš viso greta vandentiekio, kanalizacijos ir susisiekimo priemonių savivaldybių laikomos elektros energijos stotys miestų biudžetuose sudaro stambių pajamų šaltinį. Taip yra ir Vilniuje.
Turint pigios elektros energijos, jos suvartojimas keleriopai padidėtų. Be to, būtų galima elektrą įkinkyti susisiekimui nutiesus troleibusų linijas ir t.t.
Užtat Vilniaus miestas tikisi, kad Turniškių hidroelektros stoties statyba bus pavesta pačiai Vilniaus miesto savivaldybei. Atpiginus elektrą ir išaugus jos suvartojimui, bemaž visa Turniškių stoties pagaminama elektros energija būtų sunaudojama paties miesto ir jo apylinkių reikalams“, – rašė vienas laikraštis.
Gaminant elektros energiją Vilniuje iki tol buvo naudojama ne vandens jėga, o kuras. Per metus vien elektros energijai gaminti jo buvo sunaudojama už tuomečius 2 mln. litų.
Žemės nesuspėjo išpirkti
Anot laikraščių, specialistai nebuvo apsisprendę, kokio galingumo bus Turniškių hidroelektrinė. Jeigu vanduo būtų pakeltas 13 metrų, tada galingumas siektų 14 tūkst. arklio galių.
Galingesnės elektrinės Vilniui nereikėjo, nes būtų susidaręs elektros energijos perteklius.
Tais laikais elgtasi kaip ir dabar – apie žemės išpirkimo procedūras buvo galvojama tik prasidėjus statyboms.
Tad užvirus darbams iš privačių savininkų buvo išpirkta tik ta vieta, kurioje įsikūrė statybvietė. Reikėjo išpirkti dar 484 hektarus.
Kad Turniškių rezidencijomis paversti namai galėjo likti po vandeniu, įspėjo tuomečiai laikraščiai: „Užtvenkus upę, pasidarys baseinas, kuris turės 27 milijonus kubinių metrų vandens. Turniškių kaimo apylinkės labai gražios. Kaimas dar tebėra neišsiskirstęs į vienkiemius.
Užtvenkus Nerį, atrodo, kad visas Turniškių kaimas panirs po vandeniu.“
Siauruku – per Antakalnį
Pasak V.Petiukonienės, kita su hidroelektrinės statybomis susijusi įdomybė – siaurasis geležinkelis.
Jo istoriją tyręs Rimvydas Racėnas pasakojo, kad statybinėms medžiagoms, įrangai vežti siaurukas labai tiko. Juo labiau kad bėgiai iki Antakalnio tuo metu jau buvo nutiesti. Tad hidroelektrinės statytojai nusprendė juos pratęsti iki statybvietės Turniškėse.
„Tuoj už tilto, Antakalnio pusėje, siaurukas šakojosi ir šiandienine Smėlio gatve ėjo per dabartinės Vilniaus miesto klinikinės ligoninės teritoriją, kirto Žolyno gatvę, ėjo lygiagrečiai su Antakalnio gatve ir maždaug dabartinės Švyturio gatvės rajone vėl įsiliejo į Antakalnio gatvę.
Ten, kur šiandien yra Antakalnio transporto žiedas, siaurukas suko kairiau Valakampių link ir šiandienine šio vardo gatve, per sankryžą su Svajonių gatve kirto Meškeriotojų gatvę ir ėjo Neries slėnio link.
Čia pakasus žemę dar galima atrasti puikiai išsilaikiusio akmenimis grįsto kelio fragmentų ir atsekti buvusius siauruko pylimo kontūrus“, – pasakojo R.Racėnas.
Važiuodavo ir darbininkai
R.Racėno žodžiais, hidroelektrinės statyboms ruoštasi rimtai. Per Nerį buvo pastatytas tiltas, senose nuotraukose matyti per tiltą nutiesti siauruko bėgiai. Jie vedė link bėgių, ateinančių iš Antakalnio.
Pakalbinęs senbuvius R.Racėnas sužinojo, kad siauruku buvo vežamos ne tik statybinės medžiagos – smėlis, žvyras, akmenys, lentos, bet ir darbininkai iš miesto.
Tuomečiuose dokumentuose galima rasti, kad dirbti siauruke skirti du garvežių mašinistai, du padėjėjai ir du konduktoriai.
Hidroelektrinę statė apie 600 darbininkų, daug darbų buvo atliekama rankomis. Siauruoju geležinkeliu į statybvietę buvo atvežama dauguma juodadarbių, tik apie 20 procentų jų susirinkdavo pėsčiomis iš apylinkių.
Pradingo du automobiliai
Kai 1939 metų spalio 28 dieną Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių, imta rūpintis ir tolesnėmis Turniškių hidroelektrinės statybomis.
Jau po poros dienų lietuviai specialistai apsilankė Turniškėse ir įsitikino, kad visas inventorius, medžiagų sandėliai per neramumus nenukentėjo, buvo dingę tik du automobiliai – lengvasis ir sunkvežimis.
Pasigirdo kritikos balsų
Buvo nutiesta ir kelio atšaka nuo Nemenčinės plento. Juo ir dabar į rezidencijas vyksta valstybės vadovai. Taip pat buvo nutiestas 5 kilometrų siaurukas, o iš Vilniaus – elektros linija.
Objekto saugumui užtikrinti jį dieną ir naktį saugojo 11 sargų.
V.Petiukonienė pasakojo, kad kai Turniškių hidroelektrinės statybos darbai jau buvo pasistūmėję į priekį, Susisiekimo ministerija, tuo metu kuravusi ir energetiką, ėmė įvairiais būdais juos stabdyti.
Mat valdininkai nusprendė, kad geriau pastatyti elektrinę Birštone ant Nemuno.
Turniškių hidroelektrinės statybas buvo planuojama užbaigti 1943-iaisiais. Kritikos ji sulaukė ir dėl to, kad per metus būtų tiekusi 86 mln. kilovatvalandžių elektros energijos.
Tai buvo per didelis kiekis, nes tarpukariu Vilnius sunaudodavo 12 mln., o Kaunas – 17 mln. kilovatvalandžių.
Likvidavimo darbai – per karą
Tačiau darbus nutraukė karas, o vokiečiai susprogdino pradėtą statyti užtvanką. Dabar taip ir nepastatytą elektrinę Turniškėse liudija tik iš vandens kyšantys poliai.
Paskutiniai taip ir nepastatytos Turniškių hidroelektrinės likvidavimo darbai vyko jau siaučiant karo audroms.
Transformatorius buvo pritaikytas Grigiškių popieriaus fabrike elektros energiją gaminančiam hidroagregatui, akmens atsargos – Vilniaus gatvėms grįsti.
563
Tiek hektarų būtų užliejusi patvenkta Neris, jei būtų buvusi pastatyta hidroelektrinė.
