– Technologijos tobulėja žaibišku greičiu. Kas jus labiausiai stebina ir žavi šioje srityje?, – paklausėme A.Kaušpėdo.
– Pasaulis keičiasi, turime keistis ir mes. Man pasisekė, kad gyvenu taip ilgai ir tie įvykę pasikeitimai yra tokie kardinalūs, jog atrodo, kad gyvenu trečią gyvenimą. Sakyčiau, jog pirmasis gyvenimas būtų sovietmetis, kai piešėm viską pieštukais, antrasis – atsiradus pirmiesiems kompiuteriams, kai vietoj pieštukų pradėjome braižyti „autokadiškai“. Ir trečiasis, kuris atėjo į mūsų įmonę jau prieš dešimt metų, – architektūros modeliavimas BIM įrankiais.
Tada gavome du labai didelius objektus ir suvokėme, kad jei darysime juos rankiniu būdu, braižysime programa „Autocad“ ir panašiai, tiesiog bus neįmanoma įvykdyti šių užduočių. Kalbu apie „Soho“ Vilniaus kvartalą ir Valstybės saugumo departamento pastato kompleksą. Šiuos darbus apsiėmėme daryti daugiau nei prieš dešimt metų ir logiška, jog po truputį priėjome prie išvados, kad vienintelis įmanomas spartus ir efektyvus darbas – tai BIM aplinkoje.
– Ir kokia ta pradžia buvo? Iš kur sėmėtės žinių?
– Iš tiesų buvo ir klystkelių, tuomet tai buvo pirma tokia „biminė“ programa, sutrikome – ar apskritai mums pavyks tą objektą BIM aplinkoje padaryti. Bet netrukus atsirado pirmoji REVIT programos versija, tuomet atsipūtėme, dirbti su ja buvo paprasta ir saugu.
– Kokios užsakovų reakcijos pamačius BIM projektus visu jų gražumu?
– Geras klausimas, nes ilgą laiką užsakovai žiūrėdavo į BIM kaip į tam tikrą atrakciją: kaip čia gražu, kaip įdomu pavaikščioti po tą pastatą, prisiartinti taškus, pasižiūrėti detales, išsikirpti ką nors, pademonstruoti. Priimdavo tai kaip mūsų virtuvės dalyką, kuris yra visiškai atsietas nuo jų. Paprastam užsakovui juk reikia suderinto projekto ir labai mažos projektavimo kainos. Čia, galima sakyti, ratas užsidarė. Iš tiesų BIM neišpopuliarėjo tarp architektų, nes brangu išmokyti visus darbuotojus, supirkti visas legalias programas. Jei neturi tokių didelių objektų, negali sau leisti dirbti BIM aplinkoje. Taigi, mūsų užsakovai tik dabar pradeda suprasti, kas yra BIM ir kokią naudą jis galėtų jiems atnešti.
– Dabar dažniau BIM siūlote, ar dažniau BIM prašo pats užsakovas?
– Kol kas turime tik vieną tokį labai šviesų užsakovą, kuris tiesiog reikalauja, jog viskas būtų daroma BIM aplinkoje, kad būtų padarytas virtualus pastatas su absoliučiai visomis detalėmis, su visa inžinerija. Ir tokių užsakovų bus vis daugiau.
– Pakalbėkime apie kitų statybos proceso dalyvių požiūrį į BIM. Ką pastebite?
– Pradėjome jausti, jog aplinkui jau ir inžinieriai susirūpino – mokosi, įsigyja programų. Jau yra ne viena inžinerinė kompanija, kuri dirba BIM aplinkoje, taip pat yra ir konstruktorių, kurie naudoja BIM. Tie, kas dabar susirūpino ir pradėjo dirbti skaitmeninio projektavimo forma, ateityje turės labai daug pranašumų prieš kitus.
– Grįžkime prie architektų. Jie yra bene labiausiai kritiškai nusiteikę BIM atžvilgiu. Taip yra ne tik Lietuvoje, tai pastebima ir Europoje, ir tai suprantama – juk daug architektų biurų yra nedideli ir jų apyvarta bei pelnas nedideli. Ir dabar reikia nuo savęs plėšti marškinius, investuoti į įrangą, išlaidos dabar, galima nauda – kada nors ateityje. Iš tikrųjų labai sunkus pasirinkimas. Kaip susidoroti su abejonėmis, ar tikrai to reikia?
– BIM yra ateitis, kuri yra neišvengiama. Tačiau Lietuvoje yra labai nedarnūs honorarai už projektavimo darbus. Išdėsčiau tai ir Aplinkos ministerijos konferencijoje. Šiuo metu projektavimo darbai bendrame statybos procese sudaro 2,5–3 proc., nuo pat pradžios iki pabaigos – su projekto vykdymo priežiūra, darbo brėžiniais, su visomis inžinerinėms dalims. Vakaruose vien architektų darbas sudaro 5 proc. viso projekto kainos. Įsivaizduokite, kokia yra disproporcija. Pas mus architektas realiai pasitenkina 1 procentu ir tai yra tiesiog išgyvenimo kaina. Todėl architektai ir negali sau leisti investuoti į šiuolaikiškų BIM programų įsigijimą.
Norint, kad užsakovai iš tiesų gautų tą pridedamąją vertę, kurią kuria BIM programos, jie privalo keisti savo kainodarą. Architektams siūlyti dar pasispausti, tapti dar šviesesniems ir geresniems kažkaip jau neišeina. Žinoma, yra ir kitas dalykas – ne visada apsimoka dirbti BIM aplinkoje, jei tai yra, tarkim, šeimos verslas. Čia vėlgi įvyks tam tikra takoskyra, t. y. tie, kurie dirba su bent kiek didesniais objektais, ypatingais statiniais, dirbs su BIM, o dirbantys su mažais projektais rinksis kitus įrankius.
– Manote, padėtis keistųsi, jei viešųjų pirkimų reikalavimuose būtų įrašytas BIM reikalavimas?
– Tai būtų logiška, tačiau reikia sulaukti to tikrojo laiko ir paskelbti apie tai ne paskutinę dieną, o, tarkim, prieš metus. Jei bus pasakyta, kad, pavyzdžiui, nuo 2018 metų visi viešieji pirkimai bus vykdomi tik su BIM, tuomet visi imtų ruošti specialistus.
– Architektūros žvaigždė Zaha Hadid yra ir BIM primadona. Tik to Lietuvoje greičiausiai niekas nežino. Kokių dar yra uždegančių pavyzdžių pasaulyje?
– BIM aplinkoje dirba visi ryškesni architektai ir didesnės firmos. Neseniai teko lankytis Kopenhagoje, ten yra tokia labai įžymi architektų firma BIG, kurioje vėlgi mačiau, kaip jie trimatėje aplinkoje kuria objektus.
Štai ir mūsų paskutinis darbas yra pilnas BIM teikiamų pranašumų – buvusi Kino studijos teritorija yra nelygi, žiūrint iš apačios kyla klausimas, kaip iš viso įmanoma ten ką nors suprojektuoti, – viskas kreiva šleiva. O lietuviai nemėgsta projektuoti kalvose, nes projektuojant tokiame kreivame sklype su „Autocad“ programa praktiškai tą modelį reikia turėti galvoje. Tai labai sudėtinga. Daugybė pjūvių, kuriuos turi suskaičiuoti, pagauti. Viso to nereikia ir tai padaroma paprastai, kai darai trimatį modelį ir tiesiog sukonstruoji visą sklypo kraštovaizdį, sklypo aukščius sudedi į reikiamas vietas ir tada jau pradedi prie to sklypo derinti pastatus.
Bet apskritai iniciatyvą turėtų labiau rodyti patys BIM plėtotojai. Kol verslas neužkabins jų kaip reikiant, neįtikins, kad BIM kuria didelę pridėtinę vertę, tol iš esmės procesas nepajudės. Architektai neturi pakankamai jėgų, kad tą procesą pajudintų. Gal neturi ir noro.
