Jei gyvenate gerai, reikėtų, kad gyventumėte prasčiau. Jei kaip buržujus gaunate arba turite daugiau nei kaimynas, iš jūsų bus atimta, o išimties tvarka bus sudarytos tik sunkesnės sąlygos. Bet kokiu atveju atsipalaiduoti negalima.
Tai signalizuoja aštrėjantys visokiausių sysų ir vėsaičių pažadai įvesti progresinius mokesčius. Tai rodo ir Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) užmojis knistis po asmenines sąskaitas kaip po nuosavą gardą, jei santaupų turėsite niekingus 5000 eurų arba per metus gausite daugiau nei 15 000 eurų.
O štai nekilnojamojo turto sritį graužia ne tik grasinimai ir paranoja, bet ir realūs absurdiški apribojimai. Jie visiškai prieštarauja dievagojimams apie būtinybę mažinti tik pačius sau tarnaujančius etatus besidubliuojančiose, tik kitaip pavadintose įstaigose, kontrolės ir priežiūros institucijose, kurių pagrindinė veikla – kurti biurokratines kliūtis paprastiems mirtingiesiems.
Pinklių perkant ir parduodant nuosavybę, tvarkant dokumentus tik daugėja. Pavyzdžiui, klampynė laukia žemės ūkio paskirties sklypų savininkų. Vadovaujantis 2014-iais įsigaliojusiais įstatymo pakeitimais, žemės ūkio paskirties sklypas gali virsti ištisa biurokratine pelke. Mat nebegali tos žemės parduoti kam tik panorėjęs be valstybės institucijų įsikišimo, pareiškimų rašymo ir pažymų rankiojimo, kuris užtrunka optimistiniu atveju mažiausiai mėnesį.
Pagal naująją tvarką, apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą savininkas pirmiausia privalo tam tikra forma pranešti Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) teritoriniam padaliniui. Jei bendraturčių nėra arba šis privatus žemės lopinėlis jų nedomina, privalu jį pasiūlyti kaimynui. Pasikeitus savininko arba pirkėjo nuotaikai ir planams, lauktų naujas procedūrų ratas.
Nenuostabu, kad pradėjęs domėtis tokio žemės ploto pardavimo tvarka žmogus iš pradžių nepatiki tuo, kas ganėtinai aiškiai surašyta įstatyme. Kai į jį pabaksnojau kelių dešimčių metų patirtį turinčiam teisininkui, šis irgi tuo iš karto negalėjo patikėti.
Juridinė logika diktuoja, o Konstitucija garantuoja, kad laisvos šalies žmogus turi teisę pats pasirinkti, kam parduoti nuosavą nekilnojamąjį turtą. Jei tik jis nekenkia aplinkiniams, sutikti parduoti savo žemelę gali interesantui kad ir pagal jo akių spalvą, mėgstamą mišrainės padažą, draugystės ar intymius ryšius ar tiesiog pagal žvaigždžių išsidėstymą dangaus skliaute, o ne pagal aukštesniųjų valdžios jėgų nustatytą geografinį artumą ar kitus primestus kriterijus.
Kai valstybė ima nurodinėti, kam pirmiausia privalai pasiūlyti kokį hektarą privačios nuosavybės, atsiduoda paprasčiausių žmogaus teisių ir laisvių suvaržymu. Kokiais išskaičiavimais ar motyvais jis grindžiamas, ir patys NŽT atstovai paaiškinti negali. Pabrėžiu, kad kalba eina apie sandorius tarp Lietuvos piliečių, o ne apie žemės pardavimą užsieniečiams.
Akibrokštai laukia ir bet kokio kitokio nekilnojamojo turto savininkų. Antai ir taip valstybei mokesčius mokantis, šalies viduje pinigus leidžiantis, taigi prie ekonomikos augimo prisidedantis pilietis dabar sužinos, kad nuo šių metų Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimai jam taikomi atgaline data.
Iki sausio 1 d. pajamų mokestis buvo privalomas tiems, kas parduodamą nekilnojamąjį turtą įsigijo ar paveldėjo ne vėliau nei prieš 5 metus. Nuo 2016-ųjų nuspręsta išgręžti 15 proc. mokestį nuo pelno už parduotą patalpą ar žemės sklypą, kuris buvo įsigytas ar perleistas jau per pastaruosius 10 metų.
Sveikas protas sako, kad naujos įstatymo nuostatos ir turi įsigalioti nuo tos dienos, kada priimtos, ir niekaip negali galioti atgaline data, kuri susišvietė Vyriausybei, Seimui ar VMI tik dėl to, kad jiems patinka pasakėčios veikėjas vilkas, kuris sako mokesčių mokėtojui: tu kaltas vien tuo, kad aš alkanas.
Taigi, teisės dėsniai kužda, kad 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojęs įstatymas su pakeitimais ir turi būti taikomas tiems, kas nekilnojamojo turto nusipirko, paveldėjo ar gavo dovanų 2016 m. sausio 1 d. ar vėliau, o ne tiems, kas įsigijo, pavyzdžiui, 2010 ar 2008 m. Įstatymo taikymas atgaline data – atvira valstybės patyčia iš tų, kurie sąžiningai laukė 5 metus.
Žinoma, kai manipuliavimas privačia nuosavybe tampa nuolatine veikla ar per tuos pačius kalendorinius metus parduodami keli objektai, tai jau panašu į darbą ar verslą. Tačiau jis pagal dabar galiojančius įstatymus ir taip yra pakankamai riebiai apmokestinamas.
Šiandien nedoru spekuliantu turėtų jaustis kone kiekvienas. Be abejo, įstatymų kūrėjai paliko landų suktesniems savininkams. Lengvatos gali tikėtis tie, kas pastaruosius dvejus metus parduodamą gyvenamąjį būstą buvo deklaravę kaip nuolatinę gyvenamąją vietą.
Komunistinis valdžios mentalitetas prasimuša ir – Valstybinės kalbos komisijos siaubui pasakysiu – ima viršų. O, kad tik žmogus nepraturtėtų iš parduotos nuosavybės dažniau nei vieną kartą per dešimtmetį, geriausia – jei pirmas pralobimo atvejis būtų ir paskutinis per visą gyvenimą.
O, kad tik būtų kuo daugiau apribojimų, kurie kūrybingą ir atkaklų lietuvį skatintų ieškoti šešėlinių aplinkkelių ir neteisėtų ar ne visai teisėtų išeičių. Todėl gali būti, kad nė neišlaukus tų 10 metelių, stuktelės žinia apie dar prailgintą laiką, tarkim, iki 30 metų.
Kodėl ir nepriėmus įstatymo pataisos, pagal kurią reikėtų pirmiausia kreiptis specialaus valstybės įstaigų leidimo apskritai pardavinėti bet kokią privačią nuosavybę ir ne bet kam, o tik nurodytiems ir atspaudu patvirtintiems asmenims, prieš tai užpildžius elektroninę paraišką ir kelių skirtingų tarnybų bei komisijų anketas ir gavus iš inspekcijų pažymas tik po to, kai bus sumokėtas papildomas mokestis, kyšis ir per teritorinius skyrius aktas bus suderintas su centrine valdžia?
Nes, neduok dieve, kas nors iš gudriai užsimaskavusių Putino bendražygių įsigis hektarą žemelės Lietuvos teritorijoje. Juk, kaip žinia, dėl visų idiotiškų ir antikonstitucinių mūsų vyriausybės ir Seimo sprendimų pastaruoju metu kalti ne buki vietinės valdžios klapčiukai, o tik Kremlius.
