Greitai sukaks metai, kai Remigijus Šimašius buvo prisaikdintas prie Baltojo tilto (balandžio 22 dieną). Jo rinkiminių pažadų kraitėje buvo ir pažadas labiau rūpintis Vilniaus mikrorajonais. Užuolankomis įgeldamas buvusiam ilgamečiam sostinės merui R.Šimašius pabrėžė, kad miegamuosiuose Vilniaus kvartaluose gyvena gerokai daugiau vilniečių nei Užupyje.
Naujoji miesto valdžia miegamuosiuose rajonuose pradėjo lyginti įvažiuojamuosius kiemus. Tačiau nei Lazdynai ir Viršuliškės, nei Karoliniškės su Pilaite ir Fabijoniškėmis netapo patrauklesniais rajonais. Jie taip ir liko pilkų dėžučių sovietiniais kvartalais, kuriuose nėra daugiau ką veikti, kaip tik miegoti, grįžus iš gražiojo Vilniaus Senamiesčio, Centro ar M.K.Čiurlionio gatvės.
Neseniai Vilniaus miesto savivaldybė su Vilniaus Gedimino technikos universitetu (VGTU) pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Be kitų dalykų, numatoma, kad universiteto mokslininkai ir studentai kurs projektus, skirtus mikrorajonų viešosioms erdvėms atnaujinti ir jaukiai aplinkai sukurti.
Ar realiai įmanoma pilką sovietmečio skruzdėlyną paversti šiuolaikiškais ir patraukliais kvartalais, lrytas.lt kalbėjosi su VGTU Architektūros fakulteto dekanu Liutauru Nekrošiumi.
– Sovietiniais laikais statyti miegamieji rajonai – galvos skausmas urbanistams ir miesto valdžiai. Nykūs blokiniai namai, mažai traukos zonų, pramogų. Ar verta ten kišti pinigus, renovuoti daugiabučius, tvarkyti parkus? Gal griauti tą sovietmečio palikimą, kaip ir Žaliojo tilto skulptūras, pamažu užstatyti moderniais kotedžais?
– Masinės, greitos ir pigios statybos daugiabučiai praėjusio amžiaus 6-7 dešimtmečiuose, „pilkos dėžutės“ buvo statomos ir Vakaruose. Kai kalbame apie Vilniaus miegamuosius mikrorajonus, juos galime vadinti nebūtinai sovietiniais, galime vadinti ir suomiškais. Blokinių ir monolitinių daugiabučių technologijos sovietiniais laikais buvo nupirktos iš suomių. Tiesa, Suomijoje jau anuomet tos technologijos buvo pasenusios.
Ne visi sovietinės statybos daugiabučiai buvo blokinės, vėjo perpučiamos dėžės. Tarkime, „nomenklatūriniai“ mūriniai daugiabučiai Antakalnyje, anuomet skirti elitui, – buvo kokybiškesni, aukštesnio komforto.
Vakaruose miegamieji blokinių namų mikrorajonai irgi buvo statomi, juos nugyvenus – griaunami. Bet negirdėjau, kad kuriame nors Europos didmiestyje tokie mikrorajonai būtų nugriauti ištisai.
Beje, iki renovacijos bumo Lietuvoje irgi buvo minčių palengva griauti blokinius daugiabučius ir palaipsniui statyti naujus. Tai daryti siūlė kai kurie nekilnojamojo turto vystytojai, architektai. Bet vėliau šios minties atsisakyta, nuspręsta, kad taip daryti būtų per brangu. Pasirinktas renovacijos (atnaujinimo) kelias.
Bet šios programos nevadinčiau tikru atnaujinimu, Dažniausiai tai yra tik būsto apšiltinimas.
– Tikrai – argi iš esmės, architektūriniu požiūriu, daugiabučių mikrorajonai pasikeičia, kai tik sudedami plastikiniai langai ir sienos apšiltinamos?
– Renovacija pasuko ne tuo keliu. Apskritai, kai įsigilini: kodėl valstybė skiria pinigų daugiabučių savininkams, o individualių namų ir kotedžų savininkams – ne?
Juk blokiniai daugiabučiai, tarkime, teisiniu požiūriu, yra tokia pat privati nuosavybė, tik su daug savininkų. Kodėl tada daugiabučio savininkai gauna finansinę paramą namo remontui, o individualaus būsto savininkas namą prižiūrėti ir remontuoti turi vien savo lėšomis?
Bet taip jau buvo nuspręsta – daugiabučiuose gyvena daug žmonių, todėl juos reikia remti.
Jeigu norime pakeisti gyvenamųjų rajonų veidą, reikia investuoti į infrastruktūrą, viešąsias erdves. Viskas prasideda nuo mažų idėjų.
– Kaip tai padaryti? Architektai, žinoma, gali pateikti gerų, įdomių sumanymų, pribraižyti kino teatrų, pramogų centrų, restoranų projektų. Bet kaip įtikinti verslininkus juos statyti? Vilniečius – ten lankytis? Miesto plėtrą lemia rinka. Juk ne sovietiniai laikai, R.Šimašius negali įsakyti: antai Viršuliškėse statysime puikų pramogų centrą, malonėkite ten linksmintis, nevažiuokite į Senamiestį.
– Architektai ir miesto valdžia patys savaime nieko negali padaryti. Tik kartu su bendruomene. Patys vilniečiai, gyvenamųjų rajonų gyventojai turi pasakyti, ko jie nori, ko labiausiai trūksta jų gyvenamoje aplinkoje – kultūros įstaigų, mokyklų, pramogų centrų, kavinių ar kitų viešosios paskirties statinių.
Sutvarkyta aplinka daug lemia, sukuria traukos zoną. Pavyzdžiui, Aukštuosiuose Paneriuose dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus uždaryta valstybinė mokykla, o kai ten sukūrus jaukią aplinką atsidarė privati mokykla, mokinių atsirado.
Tiesa, „miegamuosius“ rajonus reikia pertvarkyti ir tai padaryti rinkos sąlygomis labai sudėtinga. Sovietiniais laikais gyvenimas Vilniuje iš esmės taip buvo suplanuotas: vilnietis Aukštuosiuose ir Žemuosiuose Paneriuose dirba, Antakalnyje (Saulėtekyje) mokosi, Senamiestyje pramogauja, Lazdynuose, Žirmūnuose ar kitame mikrorajone miega.
Beveik kiekviename mikrorajone veikė kino teatrai, restoranai, valgyklos. Nesvarbu, pelningos buvo tos įstaigos, ar ne. Dabar, žinoma, iš viršaus suplanuoti gyvenimo negalima. Kartą su kolegomis architektais apsilankėme vienoje Lazdynų kavinėje. Paklausėme, kodėl čia nėra dienos pietų? Išgirdome atsakymą – neapsimoka, čia nėra jokių įstaigų, gamyklų, žmonės čia grįžta tik po darbo.
– Už sovietinių mikrorajonų statybas Lietuvos architektai gaudavo premijas. Pavyzdžiui, 1974 metais architektų grupė Lenino premiją gavo už Lazdynus. O dabar vaikštome po Lazdynus ar kitą sovietinės statybos rajoną – nepakeliamas būties vienodumas. Ar proanūkiai nesibjaurės stiklo ir betono daugiaaukščiais, kuriais dabar didžiuojamės?
– Tikrai ne visi šių laikų statybos daugiaaukščiai ir dabar verti pasididžiavimo. O sovietinės statybos gyvenamieji rajonai Vilniuje projektuoti ne pagal vieną kurpalį. Kiekvienas masinės statybos rajonas -urbanistinis eksperimentas.
Pavyzdžiui, statant Lazdynus pirmąkart buvo atskirtos eismo ir pėsčiųjų trasos. Ir dabar po Lazdynus gali vaikščioti lyg po parką, nesisaugodamas automobilio. Karoliniškės suformuotas linijinis centras.
Viršuliškėse bandyta formuoti vidinius atskirus kiemus, namai sujungti ažūrinėmis arkomis. Nepasiteisinus laisvo planavimo nuostatai, projektuojant Pilaitę bandyta grįžti prie kvartalinio-perimetrinio užstatymo, formuotos aiškios kiemų ribos.
Savitas ir Pašilaičių planas – šis gyvenamasis rajonas statytas ne kaip vientisas audinys, o kaip keturi savarankiški mikrorajonai. – Be masinės, pigios statybos neapsieita ir šiais laikais. Pamiklinkite vaizduotę – pagalvokite, kokie šiuolaikiniai, nepriklausomybės laikų, statiniai galėtų būti įtraukti į kultūros paveldo registrą 2116 metais?
– Nesijaučiu galintis būti pranašu. Kokia architektūra įgyja išliekamąją vertę, daug lemia laikas, istorinės aplinkybės. Dažnai vertinami tie statiniai, kurių išliko nedaug. Kodėl gotikos, baroko laikų statiniai mums tokie brangūs, saugotini? Todėl, kad jų nedaug išliko. Bet tik dalis jų yra išskirtinės architektūros kūriniai.
Geros architektūros pavyzdžių ir šiais laikais turime. Šiuolaikinę architektūrą galime vertinti pagal pelnytus apdovanojimus. Pavyzdžiui, architektui Rolandui Palekui pernai skirta nacionalinė premija už Vilniaus univeristeto biblioteką Saulėtekyje, prieš dešimtmetį Sauliui Juškiui – už Panevėžio Gabrielės Petkevičiatės-Bitės biblioteką, prieš du dešimtmečius Eugenijui Miliūnui – už Kauno Mykolo Žilinsko galeriją.
Jei kalbame apie išskirtinę architektūrą, tai jos bus tiek, kiek norės ne architektai, o miestas, visuomenė. Ir, žinoma, kiek leidžia finansinės galimybės. Vienas dalykas – pastatyti išskirtinį, brangų statinį Dubajuje, kas kita – Vilniuje.
Dauguma miestų siekia pritraukti pasaulinio garso architektų. Vilniuje šio siekio pavyzdžių matėme buvusio mero veiksmuose. Tai ir neseniai mirusios architektės Zaha Hadid Guggenheimo-Ermitažo muziejaus, ir Daniel Libeskind Liepkalnio slidinėjimo trasos projektai.
Tačiau šių projektų problema ta, kad jie atspindi asmenines politines ambicijas, bet ne ilgalaikius miesto vystymo siekius ar poreikius. Todėl natūralu, kad jie liko neįgyvendinti.
