Sugedusią dešrą, sugižusio pieno ar prarūgusį pyragą nusipirkusiems vartotojams nėra sudėtinga išsiaiškinti, kad produktas netinkamas, – pakanka pasikliauti savo juslėmis ir grąžinti netinkamą prekę.
Tačiau to nepakanka perkant elektros įrenginį, prietaisą. Nors visose etiketėse pažymėta, kad parduodama prekė saugi ir atitinka Europos Sąjungos reikalavimus, tai nereiškia, kad neprasilenkiama su tikrove.
Elektrotechninių gaminių sertifikavimo centro specialistai 2011–2015 m. įvertino 135 gaminius – elektros laidus ir kabelius, šviestuvus, girliandas, ilgiklius, trišakius, kištukinius lizdus, ventiliatorius, radiatorius, vandens šildytuvus. Išvada – net 113 gaminių (83,7 proc.) neatitiko saugos reikalavimų.
Nors netvarkinga elektros instaliacija yra viena dažniausių gaisrų priežasčių, nuspręsta elektrotechninių gaminių rinką apskritai palikti likimo valiai.
Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos apskritai neliko – ji buvo sujungta su Valstybine vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Ši rinkos stebėjimu nebeužsiima – dabar tiria tik gautus skundus.
– Kaip jūs, vienintelio Lietuvoje laidų ir kabelių gamintojo atstovas, įvertintumėte dabartinę padėtį rinkoje? – paklausėme bendrovės „Lietkabelis“ generalinio direktoriaus Sigito Gailiūno.
– Lietuvoje situacija labai sudėtinga, nors turime kontroliuojančią instituciją, tyrimus atlikti galinčią laboratoriją. Tačiau valdininkų požiūris į vartotojams kylantį pavojų – pribloškiamas.
Susidaro įspūdis, kad lieka vienintelė išeitis – rinkos priežiūrą patikėti privačiai organizacijai. Neabejoju, jog situacija labai greitai pasikeistų ir Lietuvos pirkėjai galėtų būti tikri, kad įsigyja tik kokybišką gaminį.
Visa tai nėra tik mūsų įmonės problema. Rinkos priežiūra yra nusikalstamai apleista – į Lietuvą plūste plūsta šlamštas. Nekalbu vien apie elektromechanikos gaminius – visose srityse yra tas pat.
Manau, kad nereikia laukti nelaimių virtinės, – dabar būtina dėti pastangas, kad vartotojo nepasiektų nekokybiški gaminiai.
– Kur gali sutaupyti nesąžiningas gamintojas?
– Mes esame įsigiję šiuolaikiškiausią įrangą ir darbo efektyvumu nenusileidžiame kitiems gamintojams. Todėl jie gali konkuruoti tik naudodami mažiau medžiagų, nei reikalauja standartas.
Dažniausiai į laidą ar kabelį dedama mažiau vario, nuo kurio priklauso varža. Vario tona kainuoja apie 4500 eurų, o šis metalas sudaro apie 70–80 proc. gaminio kainos.
Neįgudusi akis nepastebės, kad vario įdėta mažiau, o apvalkalas ar izoliacinis sluoksnis yra plonesnis. Tačiau toks laidas nuo apkrovos ima kaisti, pasikeičia izoliacinių medžiagų savybės ir galiausiai kyla gaisras.
– Ką bandėte pakeisti, kur kreipėtės dėl nesąžiningos konkurencijos, nesaugių prekių rinkoje?
– Ne kartą bendravome ir su Vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovais, ir su Ūkio ministerijos specialistais, ministrais, viceministrais.
Tačiau situacija nepasikeitė. Netgi, sakyčiau, ji pablogėjo, nes į rinką plūsta prekės iš trečiųjų šalių.
Aišku, fiziškai neįmanoma pasienyje patikrinti viso į šalį patenkančio prekių srauto. Suprantu, kad baiminamasi ir neigiamos verslo reakcijos dėl trikdžių, bet dabar situacija yra tokia, kad galima vežti ir pardavinėti ką tik nori.
– Ar tiesa, kad kai kurie gamintojai į savo rinką menkai saugančias valstybes veža nekokybiškus gaminius, o kitoms tiekia nepriekaištingą produkciją?
– Tai nebūtų galima pavadinti naujiena.
Tačiau tai nereiškia, kad kuris nors gamintojas gamina tik prastus produktus. Patikėkite, į rinką kontroliuojančias valstybes jie veža tik kokybišką produkciją, nes bijo sulaukti sankcijų.
Esame sąžiningas gamintojas, todėl Lietuvoje dauguma bent kiek išmanančių apie elektrotechniką renkasi būtent mūsų gaminius.
Bet yra pirkėjų dalis, kuri aklai tiki užrašais etiketėse ir renkasi gaminius pagal vieną parametrą – kainą.
Tačiau specialistai žino, kad kai kuriais atvejais už tokią kainą net pagaminti neįmanoma.
– Kaip užsienyje kovojama su šlamšto gamintojais?
– Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje kontroliuojami ir pardavėjai, ir tiekėjai. Audituojančios kompanijos vyksta į užsienį ir tikrina, ar gamintojas laikosi visų reikalavimų.
Taip užtikrinama ir vietos gamintojų, ir vartotojų apsauga. Pirmieji turi sąlygas sąžiningai konkuruoti, o pirkėjams užtikrinama, kad įsigis tik saugų produktą.
Lieka tik apgailestauti, kad pas mus tokios sistemos nėra ir net nebandoma kurti.
– Kokių nuobaudų gali sulaukti gamintojas Jungtinėje Karalystėje, jei įvežtų saugos reikalavimų neatitinkančios produkcijos?
– Jungtinė Karalystė, kai Lietuva atkūrė Nepriklausomybę, buvo pirmoji „Lietkabelio“ užsienio rinka, todėl šią rinką žinome tikrai gerai.
Čia nesaugūs produktai ne tik šalinami iš rinkos. Jei paaiškėja, kad prekiauta saugos reikalavimų neatitinkančiais elektros kabeliais, juos reikalaujama išmontuoti netgi iš pastatų, o sąskaita už tai pateikiama produkcijos pardavėjui arba gamintojui. Be to, gamintojas praranda licenciją įvežti savo produkciją. Pavyzdžiui, mūsų įmonei 3 metų leidimas kainuoja 105 tūkstančius eurų.
Galima palyginti su Lietuva. Pas mus anksčiau buvo skiriama iki 200 litų (apie 60 eurų. – Red.) bauda. Dabar ir tokios nebėra.
– Situacija tokia, kad esate verčiami įkurti padalinį, kuris užverstų skundais kontroliuojančias įstaigas?
– „Lietkabelio“ įmonė skundų rašymo padalinio tikrai nekurs.
Tikime, kad pagaliau sulauksime valstybinių institucijų reakcijos. Juk mes neprašome išskirtinių sąlygų – mes siekiame sąžiningos konkurencijos.
– Įsigijus netinkamų maisto produktų tai galima nesunkiai pastebėti ir pareikšti pretenziją. Ar galima pasiskųsti, jei dėl elektros instaliacijos gedimo kils gaisras ir sudegs prieš porą metų pastatytas namas?
– Skundo, žinoma, neparašysi, bet gaisro priežastis bus įvardyta. Dažniausiai nurodoma, kad įvyko trumpasis jungimas, bet kažkodėl nesigilinama, kodėl taip nutiko.
Juk labiausiai tikėtinos priežastys – netinkami laidai, kištukiniai lizdai, jungikliai arba netinkamas jų eksploatavimas.
Klaidinga būtų manyti, kad neįmanoma tiksliai nustatyti, kas kaltas dėl nelaimės.
Tarkim, automobilių pramonėje kontrolė kur kas griežtesnė. Ten būtinai išsiaiškinama, kas kaltas dėl gedimo.
Puikiai prisimenu prieš kelerius metus Austrijoje įvykusią nelaimę, per kurią tunelyje užsidegė vilkikas.
Tada sudegė daug automobilių, žuvo žmonių. Ekspertai labai nuodugniai viską išsiaiškino ir tiksliai įvardijo tikrąsias nelaimės priežastis.
– Į kiek valstybių išvežate savo gaminius? Gal galėtumėte palyginti, kur labiausiai neprižiūrima rinka?
– Per metus „Lietkabelio“ įmonė pagamina apie 300 tūkstančių kilometrų laidų ir kabelių ir juos išveža į 18 pasaulio valstybių – Olandiją, Vokietiją, Skandinavijos šalis, Lenkiją, Rusiją, Ukrainą, netgi Kiniją.
Palyginus visas rinkas, abejonių nekyla, kad į Lietuvą lengviausia įvežti nekokybiškų gaminių ir jais prekiauti. Deja, pas mus geriausios sąlygos prekiauti šlamštu.
– Kokių naujienų siūlote?
– Nuolat stebime rinką ir stengiamės būti žingsniu priekyje. Gaminame ir aukštesnės kokybės tokių laidų, kokių Lietuvoje dar nereikia.
Pavyzdžiui, Vakarų valstybėse jau reikalaujama, kad į visuomeninius pastatus – viešbučius, ligonines – būtų montuojami ypač aukštos kokybės laidai, atsparūs itin aukštai temperatūrai, per gaisrą visiškai neišskiriantys dūmų.
Gaminame laidus ir ne vienam žinomam automobilių pramonės koncernui. Šioje srityje reikalavimai irgi kyla. Pavyzdžiui, dabar tiekiame laidus, kurie atsparūs 125 laipsnių karščiui, o laboratorijoje jau bandome gaminius, kurių neveikia netgi 150 laipsnių temperatūra.
– Ar buvo labai sudėtinga užtikrinti, kad iš įmonės į rinką patektų tik kokybiški gaminiai?
– Patikėkite! Esame sukūrę kontrolės sistemą, pagal kurią savo gaminius testuojame nuo keliolikos iki keliasdešimties kokybės testų.
Atliekami varžos, atsparumo srovei, skysčiams, temperatūrų svyravimams, gyslų bandymo aukštąja įtampa vandenyje, kabelio bandymo aukštąja įtampa vandenyje, izoliacinės varžos, izoliacijos ir apvalkalo stiprio, slėgio, sendinimo ir kiti bandymai.
Laidus išbandome netgi atvira ugnimi. Kokybiško kabelio izoliacija pradega, bet ugnis toliau neplinta – liepsna užgęsta savaime.
G_SH1646.t.tif
G_SH1678.t.tif
