Keturios Krokuvos gatvės gyventojos metė iššūkį bendrovei „Merko statyba“, kuri ten stato 6 aukštų daugiabutį. Savininkes remia ir statybos bendrovę į teismą padavusi Valstybinė statybų inspekcija. Jeigu teismas statybos prievaizdų reikalavimus pripažins teisėtais, o statytojai nepakeis projekto, gali net tekti griauti dalį namo, kuriame jau išpirkta apie 50 butų.
Apkaltino žemės grobimu
„Statybininkai mūsų žemę užgrobė, sukalė savo žymeklius ir mūsų sklypo sąskaita įvažiavimo keliuką tiesia!“ – tvirtino Krokuvos gatvės 77-uoju ir Linkmenų gatvės 9-uoju numeriu pažymėto namo gyventojos Liolia Bukanavičienė, Elvyra Mališevskaja ir Galina Mališevskaja.
Žurnalistams moterys paaiškino ir parodė, kaip statybininkai, šalia statantys 73-iuoju numeriu pažymėtą šešių aukštų daugiabutį, bandė išrauti jų nuosavybėje esančio sklypo žymeklius, įkalė savus.
L.Bukanavičienė ir tame pačiame name gyvenančios E. ir G.Mališevskajos pagal sklypo Linkmenų g. 9 detaliojo plano brėžinį parodė, kad statybininkai nieko neaiškindami paprasčiausiai sukalė kuoliukus, atrėždami po kelis metrus ploto iš joms priklausančios žemės.
Statybininkai ketino šitaip nutiesti įvažiuojamąjį keliuką į baigiamo statyti daugiabučio teritoriją.
Konflikto ugnį užgesino
Bet jau tą pačią dieną, apie incidentą pranešus „Merko statybai“, Linkmenų g. 9 sklypo savininkų žymekliai buvo grąžinti į vietą.
„Įvyko nesusipratimas. Statybininkai kažką neteisingai suprato, pažymėjo svetimą teritoriją. Taip, tai buvo mūsų klaida, mes ją ištaisėme“, – pripažino bendrovės teisininkas Egidijus Krasauskas.
Šįkart kivirčas baigėsi taikiai. Tačiau konfliktinė situacija– gilesnė. Ji atspindi nuolatinį karo būvį tarp miesto plėtros sostinės centre ir vietos bendruomenių, naujų statybų kaimynystėje esančių senų būstų savininkų.
Bendrovė „Merko statyba“. nuo šių metų kovo teismuose aiškinasi su Valstybinės teritorijų planavimo ir Statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
Prašė panaikinti leidimą
Leidimą statyti daugiabutį Krokuvos gatvėje Vilniaus miesto savivaldybė išdavė praėjusių metų gegužę.
Tačiau Statybų inspekcija nustatė pažeidimų: savivaldybė leidimą išdavė, statytojams negavus kaimyninio namo savininkų sutikimo. Antra, pagal projektą neišlaikyta reglamento nustatyta 3 metrų atstumo nuo kaimyninio sklypo riba.
Paprastai tariant, namas pastatytas per arti kaimyninio sklypo – ir dar priklausančio savininkams, kurie anaiptol ne draugiškai žiūri į atėjūnus.
Statybų prievaizdai reikalauja, kad „Merko statybos“ antrinė įmonė „VPSP 1“ per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo gautų naują statybos leidimą ir pertvarkytų statinį.
Neįvykdžius teismo sprendimo per šešis mėnesius, Statybų inspekcija reikalaus statytojų nugriauti statinį savo lėšomis per 6 mėnesius. Vienas teismo posėdis įvyko gegužės pabaigoje, kitas numatomas šių metų rugsėjį. Taip pat rugsėjį statybininkai numato švęsti daugiabučio pabaigtuves.
Valstybinės teritorijų planavimo ir Statybos inspekcijos specialistė Vida Aliukonienė paaiškino, kad statybos leidimas kol kas nėra panaikintas ir statybininkai „tęsia darbą savo rizika dėl galimų pasekmių, teismui priėmus jam nepalankų sprendimą“.
Griauti naują daugiabutį, kuriame jau parduota apie 50 butų, aišku, būtų dar neregėtas įvykis Lietuvoje. Šioje puikioje sostinės vietoje, kur Katedros aikštę automobiliu pasiekti galima per 5 minutes, o „Europos“ prekybos centras ir Japoniškas sodas – tiesiog panosėje, kainos siekia nuo 90 tūkst. eurų už 1 kambario butą, už 5 kambarių butą prašoma per 215 tūkst. eurų.
Prisiminė Šnipiškių gaisrus
Tačiau daugiabučio kaimynės nė negalvoja nusileisti.
„Statytojai mūsų net neprašė sutikimo, o reikalavo. Statydami daugiabučio apsauginę sienelę nugremžė apie 10 cm mūsų namo pamatų, dėl to pradėjo skilti namo siena. Bet jie nepripažįsta mums padarę žalą, elgiasi arogantiškai“, – skundėsi Krokuvos g. 77 namo vieno butų savininkių L.Bukanavičienė.
Ji šiame name gyvena nuo 1979 metų, kai ištekėjo ir atsikraustė į Vilnių. Butas priklausė Šnipiškių senbuviams, jos vyro seneliams. Šiame name, pasakojo moteris, iki maždaug 1960-ųjų veikė duonos gaminių parduotuvė, anuomet garsėjusi gardžiais kepiniais. 1898 m. statytas namas buvo įtrauktas į kultūros paveldo registrą, bet vėliau išbrauktas iš saugotinų vertybių sąrašo.
L.Bukanavičienė pripažino, kad dabar dalis Šnipiškių virto egzotišku kaimu mieste, suklypę mediniai namai ir ne visada tinkamą gyvenimo būdą pasirinkę savininkai nepuošia šio sostinės rajono. Ir kriminogeniniu požiūriu ši miesto dalis, ypač Kalvarijų gatvės apylinkės, – ne pati saugiausia Vilniaus vieta.
„Tačiau iš tiesų Vilnius prasidėjo nuo Šnipiškių, čia virė gyvenimas, bet ir ramybė buvo išsaugota, o dabar braunasi triukšmas, transportas, mus, senbuvius, bando iškrapštyti lauk. Bet aš nesikraustysiu, net už didelius pinigus“, – spyrėsi Šnipiškių patriotė.
Ji prisiminė, kaip 2004 metais vienas po kito liepsnojo „Šanchajaus“ medinukai – tada L.Bukanavičienė kartu su kaimynais pamainomis net naktimis budėjo, ketindamos nutverti padegėjus. Gaisrai Šnipiškėse jau tapo naujųjų laikų Vilniaus mitologijos dalimi.
Iki šiol ji ir kiti Šnipiškių senbuviai įsitikinę, kad verslininkai tuomet buvo pasamdę padegėjus išrūkyti vietinius gyventojus, kurie už savo lūšnas be vandentiekio ir kanalizacijos prašė mažiausiai milijono litų.
laikosi įsikibę sklypų
Sklypų kainos iš tiesų ir yra pagrindinė priežastis, kodėl Šnipiškės tapo tarsi Geidžiamąja žeme.
NT bendrovės „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovas Saulius Vagonis sakė, kad sklypų kainos Lvovo, Krokuvos, Giedraičių ir aplinkinėse gatvėse, nelygu jų būklė, siekia nuo 30 tūkst. iki 60 tūkst. eurų už arą.
Bet senyvo amžiaus vietos gyventojai, tiksliau, jų vaikai ir anūkai, net medinių griuvenų perspektyvioje vietoje laikosi įsikibę ir laukia dar didesnių kainų.
Tačiau ekspertai abejoja, ar jos dar kils – jeigu dėl gyventojų priešinimosi statybos čia nesiplės, apsiribos Konstitucijos prospekto, Upės zona, sklypų ir medinukų kainas sukaustys sąstingis.
Tokie konfliktai, koks įvyko Krokuvos gatvėje, – anaiptol ne pirmasis ne tik Šnipiškėse, bet ir Užupyje, Žvėryne, Senamiestyje. Senbuviai neretai būna pernelyg konservatyvūs ir bijantys minių šurmulio, statybų triukšmo ir transporto srautų panosėje, įsivaizduoja, kad Vilniaus miesto plėtra turėjo baigtis jei ne su kunigaikščio Gedimino, tai bent su Juzefo Pilsudskio mirtimi.
Iš kitos pusės, naujų projektų vystytojai neretai veikia pernelyg veržliai, ne visada atsižvelgdami į vietinių bendruomenių poreikius, interesus.
Aukso vertės žemėje ramybės nebus
Mindaugas Statulevičius, Nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius:
„Lietuviai – konservatyvi tauta, labai nemėgstanti, kai jų gyvenamoji, įprasta aplinka keičiasi. Taip pat, kai jiems panosėje statomi nauji objektai, atsiranda transporto srautai.
Vilniuje verda daugiausia statybų iš visų Lietuvos miestų, todėl čia ir konfliktų tarp senbuvių ir NT vystytojų kyla daugiausia.
Tokių sostinės rajonų, kaip Šnipiškės, Užupis, Žvėrynas, senbuviai atkakliai gina ramią aplinką, bet tai daryti vis sunkiau: miesto plėtra juk neišvengiama. Taip pat neišvengiami ir jo palydovai – didesnė žmonių koncentracija, transporto srautai. Dešiniajame Neries krante, kur išsidėstę ir Šnipiškių individualūs namai, numatoma veržli miesto plėtra – statomi ar projektuojami ir gyvenamieji, ir komerciniai statiniai.
Vietos gyventojai turėtų suprasti, kad sėdėdami ant brangios žemės neišvengs didmiesčio įsiveržimo. Kita vertis, statytojai kartais pernelyg susitelkia tik į kvadratų užstatymą ir neatsižvelgia į bendruomenių, kaimynų interesus. Padėtį centrinėse Vilniaus vietose dar labiau apsunkina paveldo, statybų inspekcijos reikalavimai.
NT vystytojai turėtų kuo anksčiau, prieš pradėdami statybas, tartis su bendruomenėmis. Kartais tai pavyksta, yra ir gerų pavyzdžių.
Kol kas sostinės savivaldybė neturi pakankamai instrumentų, kad paspartintų tokių senų rajonų, kaip Šnipiškės, atsinaujinimą. Dauguma tenykščių valdų priklauso, neretai tik formaliai, senyvo amžiaus žmonėms, kurie naudojasi mokesčių lengvatomis. Todėl teisiškai nėra įmanoma senbuvių motyvuoti, didinant NT mokesčius ir taip skatinant parduoti būstus, išsikelti į miesto vietas, kur žemė ne tokia brangi.“
