Bendrai Lietuvoje vis dar labai gajus mitas, jog nuomotis reiškia pinigus paleisti vėjais. Todėl nesvarbu koks, tačiau nuosavas būstas yra geriau, nei net pats geriausias nuomojamas. Nepaisant aplinkybių, situacijos rinkoje ar asmeninės finansinės padėties, atsiradus bent menkiausiai progai, nuomojama vieta keičiama į nuosavą.
Šiame mite yra kruopelytė teisybės. Labai teoriškai žiūrint, nuosavas nekilnojamas turtas visuomet leidžia susikurti nuomos pajamas, todėl, skirtingai nuo svetimo buto, yra tam tikra investicija. Taip pat per ilgą laikotarpį pinigų vertė krenta, o dažno būsto vertė kyla, todėl nusipirkus kažką savo galima tikėtis ir kapitalo grąžos.
Tačiau, priešingai gajiems įsitikinimams, ne kiekvienas būstas, ne kiekvienoje vietoje ir ne kiekvienu metu automatiškai yra investicija. Tam tikras nekilnojamas turtas buvo, yra ir bus nebent emocinė, tačiau tikrai ne finansinė investicija. O tam tikrais atvejais ne tik nebus investicija, tačiau gali tapti ir asmeninio finansinio kracho pagrindu.
Todėl tikrai žymiai dažniau, nei įsivaizduoja tautiečiai, protingiau yra būstą nuomotis iki atsiras galimybių nusipirkti tikrai gerą ir priimtiną daiktą.
Kas keista labiausiai – žmonės nemoka įvertinti savo finansinių galimybių. Neskaičiuojama, kas bus po metų ar penkių. Neįvertinama, kaip ir kiek smarkiai gali keistis asmeninė situacija. Ką jau kalbėti apie tikėtinus palūkanų normų pokyčius.
Visa ši informacija nėra slapta ar išmąstoma tik turint tam labai aukštą intelektą. Tačiau jos neieško ir nebando suprasti beveik niekas. Pastaroji krizė (2008-09 metų) žmones kažkiek pamokė, tačiau pamokė ne aiškintis nesuprantamų dalykų, o jų bijoti. Tad paskola, nors Lietuvių liaudies jau amžių amžius laikoma vienareikšmiu blogiu, tapo kažkuo visai kosmiškai baisiu.
Pirksi butą bankui, arba butas bus banko – sako žmonės. Tik pamiršta, kad pinigai tam butui visų pirma ir buvo banko, o ne pirkėjo. Ir bankui juos reiks grąžinti, norint gauti butą. Niekas nemokamai namų nestato ir jų už 5-10 procentų nuo pastatymo vertės nedalina, tai turėtų būti savaime suprantama.
Kaip turėtų būti suprantama ir tai, jog iki susitarimas ir įsipareigojimui kreditoriui bus vykdomi, nieko neatsitiks. Todėl jei butą atima bankas, dažniausiai įsipareigojimų nevykdo skolininkas ir tai jau nei banko gobšumas, nei banko kaltė. Nors kartais tikrai būna, tačiau dažniausiu atveju tai būna buto pirkėjo tingėjimas paskaičiuoti ir realiai įvertinti savo finansines galimybes, kurios jau nuo pat pradžių to buto pirkti neleido.
Antra esminė pirkėjų problema, jog niekas neskaičiuoja realios vertės ir neskiria jos nuo kainos. Žmonės palygina du nominalius skaičius, pavyzdžiui 4000 EUR už kvadratą Vilniaus Senamiestyje ir 1400 Karoliniškėse ir sako, kad vos ne 3 kartus Karoliniškėse pigiau. Nepaisant to, jog senamiestyje butą bus galima išnuomoti už kokį 800-1000 EUR per mėnesį, o Karoliniškėse už 200, dėl ko reali kaina Senamiestyje yra mažesnė. Net nevertinant tikėtinų ateities nominalių kainų pokyčių.
Pavyzdys laužtas iš piršto, tačiau labai iliustratyvus. Žmonės mato nominalius skaičiukus ir, kuomet jau gali imti paskolą, neskaičiuoja, kuriame rajone realiai pigu ir apsimoka pirkti, o suskaičiuoja, kiek paskolos gali gauti ir pagal tai renkasi svajonių butą.
Nesu girdėjęs, jog investuotojas pirmiausia nuspręstų, jog į akcijas investuoti gali tik 2 eurus, todėl pirks UAB Du Gaideliai, kuriai iškelta bankroto byla, nes tik šios įmonės akcijų kaina yra tokia maža. Investuotojas pirma nusprendžia, kurios akcijos gali ateityje brangti, nes įmonės yra stiprios, o tik po to skaičiuoja, ar pirks akcijas.
O vidutinis buto pirkėjas daro kardinaliai priešingai. Negalvodamas, kad jo biudžetas gali būti per mažas kokybiškam butui įsigyti, jis tiesiog nori buto ir viskas. Koks, kur, kas iš to bus – nesvarbu, svarbu, kad butas. Dėl ko gana greit tenka nusivilti ir labai ilgai liūdėti. Butas ar kitoks NT iš savęs nėra joks absoliutus gėris.
Negalima tikėtis, kad nusipirkus bet ką bet kur vertė visą laiką tik augs, o nuomos pajamos tik didės. Kai kuriose vietose niekas niekada nenorės gyventi. Kai kuriose – visi ir visada. O dar kitos kol kas yra neatrastos. Todėl pirkėjas, įsivertinęs savo galimybes, turėtų suprasti, ar tos galimybės atitinka jo tikslus ir norus ir rinktis butą pagal vietą, kuri tikėtina išpildys jo lūkesčius. O ne daryti viską atvirkščiai ir tiesiog pirkti bet ką, ką įperka.
Be to, kiekvienas pirkėjas visada turi suprasti, kad NT kainos juda cikliškai. Ir jos kyla tik labai per ilgą laiką. Tačiau 5-10 metų bėgyje gali nukristi 10-50 procentų. Nesvarbu, kiek geras tavo perkamas NT ir kiek ten visi nori gyventi, viso NT kainos krenta tam tikru ekonominio ciklo momentu ir nuo to niekur nepabėgsi.
Todėl prieš pirkdamas dar turėtum įsivertinti, kurioje ciklo vietoje šiuo metu esame ir ar esi pasirengęs pergyventi tą potencialų kainos kritimą. Kuris tikrai bus, tik klausimas, kada. Visi šie dalykai, apie kuriuos galvoja tik nedaugelis, nėra skirti profesionalams. Ir tie, kurie tiesiog nori gyventi, nėra atleisti nuo prievolės apie visus juos galvoti.
Tai yra tik visiška bazė, kurią turėtų galvoje ar ant popieriaus būti susidėliojęs kiekvienas pirkėjas. Kitaip NT ne tik gali nebūti investicija, tačiau ir tapti labai rimtų problemų gyvenime priežastimi.
