Ilgą laiką Fabijoniškių sąvartynas, baigtas naudoti pagal paskirtį dar 1987 metais, buvo laikomas ekologiniu Vilniaus miesto spuogu dėl sunkiaisiais metalais, nitratais ir kita bjaurastimi užteršto požeminio grunto.
Tačiau hidrogeologas Gediminas Čyžius sakė, jog padėtis Fabijoniškėse gerėja, požeminiai vandenys vis labiau išsivalo.
Tačiau aplinkosaugininkams nerimą kelia buvęs Lentvario sąvartynas, esantis miesto teritorijoje.
Negalima kasti šulinių
Lentvario sąvartynas seniai užverstas, 1990-aisiais, čia dabar pristatyta individualių namų. Štai čia ir problema: sąvartynas buvo užverstas atsainiai, gruntas – smėlingas, teršalai lengvai paplinta, užnuodija gruntinius vandenis.
Į taršos zoną patenka Akmenės gatvės ir gretimų gatvių gyventojai, taip pat tirštai gyvenamas sostinės priemiestis – Trakų Vokė.
Šių vietų, taip pat Mūrinės Vokės gyventojams patartina naudoti centralizuotai tiekiamą vandenį, jokiais būdais nekasti šulinių. Ypač atsižvelgiant į tai, kad šiuose rajonuose naujuose namuose gyvena jaunos šeimos su mažais vaikais.
Valkatos įsuko verslą
„Buvęs Lentvario sąvartynas virto tikru lobynu nelegaliems metalo ieškotojams, valkatoms.
Atokiau nuo gyvenvietės esanti teritorija visa perrausta.
Jie netgi ekskavatorių buvo pasisamdę – asocialų verslas ėjo kaip iš pypkės. Ne kartą dėl to kreipiausi į savivaldybę, bet rajonas – atokus, sunku kontroliuoti“, – sakė G.Čyžius.
Hidrogeologas paaiškino, kuo kenksmingos metalo paieškos buvusiame sąvartyne aplinkai: „Kasinėjant atveriami giluminiai sluoksniai, dar nesuirusios atliekos paskleidžiamos po teritoriją, teršiama aplinka, gruntas.“
Paskutinį kartą aplinkosaugininkai buvusio Lentvario sąvartyno teritorijos stebėseną atliko pernai. Ištyrus gręžinio mėginius, buvo surasta daug chloridų, hidrokarbonatų, natrio, kalio ir kai kurių azoto junginių, chloridų koncentracija iki 2,5 karto viršijo cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimus.
Iš gręžinių paimtuose vandens bandiniuose surandama palyginti daug amonio, natrio, chloridų, kalio, taip pat didelis organinių medžiagų kiekis ir daug kai kurių sunkiųjų metalų.
„Vilniuje dar daug gyventojų naudojasi vietiniais šuliniais, o teršalai beveik visame mieste yra patekę į gruntinius vandenis“, – sakė Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) Taršos poskyrio vedėja Rasa Radienė.
Nuodinga Šnipiškių žemė
1999 metais buvo sudarytas Vilniaus geocheminis žemėlapis. Tyrimai parodė: nitratais ypač užteršta žemė buvo Šnipiškėse. O šioje Vilniaus dalyje – daugiausia hidrantų ir šulinių.
„Iš esmės sunku tiesiai pasakyti, kurioje Vilniaus vietoje pavojingiausia gyventi dėl taršos poveikio sveikatai. Potencialios taršos zonų Vilniuje daug – tai ir buvę sąvartynai, naftos bazės, buvusios sovietinės gamyklos, kariniai objektai“, – aiškino LGT direktorius Jonas Satkūnas.
Geologams ir aplinkosaugininkams nerimą kelia ir buvusių metalinių garažų teritorija Lazdynėliuose.
Po ilgai trukusių teismų garažų savininkai prieš dvejus metus susirinko savo metalines būdeles, tačiau paliko daugybę tepaluotų skudurų, naftos produktų, kitų cheminių atliekų, padangų, jas kartkartėmis uždegdavo valkatos ir vaikėzai.
Šioje vietoje ketinama statyti daugiabučių rajoną, Lazdynėliuose jau iškilo ištisas individualių namų kvartalas.
Jo gyventojai skundėsi nuo buvusių garažų teritorijos sklindančiais blogais kvapais.
„Buvusių garažų plotai – viena didžiausių taršos zonų, net ten per ilgą laiką susikaupė daug naftos produktų atliekų. Lazdynėliai yra netoli Bukčių vandenvietės, todėl situacija atidžiai stebima. Kol kas nepastebėta, kad vandenvietės gruntiniai vandenys būtų užteršti“, – teigė G.Čyžas.
Netiria, ar saugios sienos
Hidrogeologas paminėjo dar vieną dėl užterštumo rizikingą sveikatai zoną – loftus, gyvenamuosius namus, statomus ant buvusių sovietinių pramonės milžinų žemės.
„Kai stato didelės bendrovės, gruntas kruopščiai ištiriamas, išvalomas.
Tai pasakytina apie statybas buvusiose „Skaiteks“, „Velgos“ teritorijose.
Tačiau mažesnių projektų vykdytojai ne visada paiso aplinkosaugininkų ir geologų reikalavimų. Gruntas neišvalomas, o sunkieji metalai, tarkime, neskleidžia jokio kvapo. Po to ir nesupaisysi, kodėl naujakurys nuo vėžio miršta“, – kalbėjo geologas.
LGT Taršos poskyrio vedėja minėjo dar vieną su loftais susijusią problemą: tiriamas tik gruntas, bet neatsižvelgiama į kitokį poveikį.
„Prieš statant loftus gruntas buvo ištirtas. Bet senos pastatų sienos, panaudotos gyvenamiesiems namams – ne. Nėra tokio reikalavimo, o kas tose sienose? Jas ištirti jau būtų ne geologų, o Sveikatos apsaugos ministerijos rūpestis“, – teigė R.Radienė.
Hidrogeologas G.Čyžas vis dėlto teigė nenorintis gąsdinti vilniečių: sostinė nėra labai jau užterštas miestas. Pagaliau vanduo pamažu išsivalo, naujų didelės pramoninės taršos židinių neatsiranda.
„Bet reikia atsiminti, kad didmiestis teršia pats save – pavyzdžiui, žiemą ant gatvių barstoma druska sunkiasi po žeme, pasiekia gruntinius vandenis, o šie suplūsta į upes. Ir upės sūrėja, tampa kaip jūros“, – sakė geologas.
Buvęs Lentvario sąvartynas – pavojingiausias
Atliekos suverstos ir šalia Vilnios
Polocko sąvartynas yra rytinėje miesto dalyje, šalia S.Batoro gatvės (anksčiau – Polocko g.), Naujosios Vilnios seniūnijos teritorijoje, Pavilnių regioniniame parke.
300 m į rytus nuo sąvartyno teka Vilnia, kitoje upės pusėje yra nedidelė Pučkorių vandenvietė. Artimiausiose sąvartyno prieigose gyvenamųjų namų nėra.
Polocko sąvartynas įkurtas žvyro eksploatavimo karjeruose netrukus po Antrojo pasaulinio karo, uždarytas apie 1980 metus, jo plotas – apie 11 hektarų.
Sąvartynas rekultivuotas 1984 metais, jo apie 2,2 ha plote įkurta metalinių garažų aikštelė, po garažais neretai įrengti rūsiai, esama garažų savininkų nedidelių daržų.
Sąvartyno šlaitai nesutvarkyti, ypač šiaurės rytinėje dalyje, kur susiformavę labai statūs skardžiai, ilgos nuošliaužos ir griovos, galimos sezoninės filtrato išsrūvos. Šlaituose vietomis tarp į paviršių iškilusių medžių šaknų matyti įvairių metalo dirbinių (skardų, vielų) likučių.
Sąvartynas yra Ašmenos aukštumos eroziniame kalvyne, atliekos suverstos ant ledyno vandens paliktų nuogulų, kurių viršuje slūgso smėlis su žvirgždu ir gargždu, apačioje – labai smulkus molingas smėlis (aleuritas).
Šio sluoksnio storis – apie 40 metrų, po kuriuo giliau aptinkamas 10–15 metrų priemolio sluoksnis. Po priemoliu slūgso apie 15 metrų smėlio ir aleurito klodas – pirmasis po žemės paviršiumi vandeningasis sluoksnis. Pastarasis aptinkamas 60–80 metrų gylyje, tačiau vandeniui imti netinkamas dėl menko vandens laidumo. Vietos gyventojams geriamasis vanduo atvežamas.
