Buvę šeimininkai, užsukę į medinį namą kurorto parke, jo nebeatpažino. Ten, kur buvo durys, dabar – langas. Teko padaryti koridorių ir ten įstatyti įėjimo į namą duris.
Name buvo 8 kambariukai, tačiau po pertvarkos liko trys miegamieji ir didelis kambarys. Išliko virtuvė su valgomuoju.
Vilniuje gyvenanti kulinarijos knygų autorė R.Ničajienė su sutuoktiniu Martynu šį vasarnamį Druskininkuose įsigijo prieš dvylika metų ir beveik tiek pat laiko nesiliauja jo atnaujinti.
Šis namas buvo statytas apie 1950-uosius. Senbuviai jame užaugino savo vaikus, sulaukė senatvės. Tačiau vasarnamis Ničajams patiko ne dėl medinės architektūros ar šeimos istorijos.
Iš Druskininkų kilusią R.Ničajienę labiausiai traukė rami, medžiais apaugusi vieta, kurioje stūksojo šis medinukas. Miesto parke buvo tik keletas namų. Dabar šioje vietovėje taip pat galima pasijusti lyg kaime, nes judėjimas nedidelis.
Pastebėję vietos laikraštyje skelbimą apie Druskininkuose parduodamą namą sutuoktiniai atkreipė dėmesį į gatvės, kurioje jis stovi, pavadinimą.
Ji net Renatai nebuvo labai girdėta, bet vėliau moteris prisiminė, kad ta gatve dažnai stumdavo pirmagimio Mato vežimėlį.
„Tai nebuvo svajonių namas. Tik nusipirkome jį svajonių vietoje“, – įsitikino R.Ničajienė.
Vilą teko apšiltinti, perdaryti aprūkusį židinį, pakeisti langus. Tačiau seni mediniai langai buvo pakeisti irgi mediniais, nes šeima norėjo išlaikyti buvusio namo stilistiką, netgi virš būsto akių atsirado medžio drožiniai.
Akivaizdžiai išgražėjo ne tik namo išorė, bet ir vidus. Interjeras netgi atitinka R.Ničajienės kulinarinę veiklą.
6 metus maisto tinklaraštį rašanti R.Ničajienė dalijasi sveikesnės mitybos receptais, paremtais sezoninės virtuvės principu. Šiemet ji išleido keturias „Gero maisto dienoraščių“ knygas – jų tiek, kiek metų laikų. Jos ir pavadintos pagal metų laikus.
Mityba paisant sezoniškumo tapo Renatos ir jos šeimos gyvenimo būdu. Jai maisto ruošimas susijęs su namų jaukumu, todėl kulinarijos knygų autorė sezoniškumą perkėlė į vasarnamį.
Kambariuose atsirado skirtingų metų laikų motyvų, kuriuos šeimininkams padėjo sukurti dizainerės dekoruotojos Uršulė Kavaliauskaitė ir Elena Jadello.
Kad šeimininkai ir svečiai nesusipainiotų, ant kambarių durų atsirado užrašai: „Žiema“, „Pavasaris“, „Vasara“, „Ruduo“.
Kambarių sienas dizainerės ištapė žiemiškais, pavasariškais, vasariškais ir rudeniškais ornamentais – baltame fone galima išvysti tų sezonų augalų, paukščių, uogų ir vaisių motyvų.
Vaikštant po kambarius prabėga ne tik visi metų laikai, bet ir gali būti sužadintas apetitas, pavyzdžiui, „Pavasario“ kambaryje išvydus nutapytus svogūnų laiškus ir ridikėlius, o „Vasaros“ – prisirpusias mėlynes.
Šiame vasarnamyje susikerta visi metų laikai: trys miegamieji spinduliuoja pavasario, vasaros ir rudens spalvomis, o virtuvei su valgomuoju atiteko žiemiškas įvaizdis.
Virtuvė – steriliausia, nes vyrauja sniego baltumo aplinka. Tai, kad čia – žiema, išduoda ir ant sienų išpieštos sniegenos bei šermukšniai. Raudonpilviai paukščiai ir uogos – ryškus akcentas.
Virtuvėje matyti ir senų rykų – tai ližės, gelda, rėtis. Pastaruosius buities įrankius ir indus Renatai atidavė močiutė, todėl jie kelia gerus prisiminimus.
„Pavasario“ kambarys, palyginti su kitais, – didžiausias. Čia daug gelsvų atspalvių, kuriuos sukuria ant sienų pražydusios kiaulpienės. Į šį piešinį įpinta krokų, svogūnų laiškų, ridikėlių.
Ant sienų matomos pavasario daržovės tarsi diktuoja, kad metas grįžti prie sveikos mitybos.
Renata šiame kambaryje nubaltino seną spintą ir kėdes. Baltuma neakina, atvirkščiai, baltame fone akys kaipmat pastebi išskirtinius sienų ornamentus.
„Pavasario“ kambarį pasiekia vakarinė saulė, todėl po pietų jame būna labai šviesu. Jai nusileidus ant langų užtraukiamos žalios, tik pavasariui būdingos užuolaidos.
Nubudus „Vasaros“ kambaryje rytą atitraukiamos geltonos užuolaidos, kurios pro langus įleidžia dienos šviesos.
Šiame kambaryje ant sienų žydi rožiniai bijūnai, noksta mėlynės. Pietinėje pusėje esantis kambarys vasarą ilgai būna nutviekstas saulės, jis – šviesiausias.
Dėl to šiame kambaryje vasarą norisi ilgiau rytą pasivartyti lovoje ar sėdint prie pinto staliuko išgerti popiečio žolelių arbatos, šviežių uogų kokteilio.
„Vasaros“ kambarys – ne tik romantiškiausias, bet ir mažiausias – šis metų laikas Lietuvoje dovanoja mažokai šilumos.
Iš „Vasaros“ tenka pereiti į „Rudenį“, ir linksma nuotaika tampa santūri. Ruduo – brandus, sunokinęs ne tik vasaros derlių. Šis metų laikas įprastai simbolizuoja žmogaus gyvenimo rudenį.
Norint susikaupimo ir ramybės, tokią atmosferą galima patirti „Rudens“ kambaryje: pasirinkti iš namų bibliotekos knygą ir su ja įsitaisyti supamajame krėsle.
Kambaryje vyrauja rudeniškos spalvos – sunokę šermukšniai, vynuogės, erškėtrožės, spalvoti lapai. Užuolaidos vėlgi priderintos prie metų laiko – jos pasiūtos iš rusvo audinio.
„Rudens“ kambarys spalviškai ramiausias, o labiausiai energija trykštantis, kaip ir dera, žalumą skleidžiantis „Pavasaris“. Juk ir sulaukę brandaus amžiaus ilgimės ramybės, o kol esame jauni, lekiame su vėjeliu.
Todėl toks kambarių suskirstymas pagal metų laikus ne tik skleidžia keturių sezonų spalvų gamą, bet ir atspindi žmogaus gyvenimo ratą nuo kūdikystės iki senatvės.
Pavasaris – gamtos atgimimas, prilygstantis žmogaus kūdikystei. Vasara – gamtos vešėjimas, lyg jaunystė. Ruduo subrandina derlių, bėgantys metai – žmogų. O balta žiema siejasi su žilagalve senatve.
Savitą istoriją turinčiame vasarnamyje prabėgo Renatos ir Martyno vaikų Mijos (11 m.) ir Mato (18 m.) vaikystės vasaros.
R.Ničajienė tikisi, kad kai ji su vyru užaugins vaikus ir nebeturės darbų sostinėje, visam laikui įsikurs Druskininkuose.
Sostinėje su šeima gyvenanti kulinarijos knygų autorė jaučia didelę gimtinės trauką. Pušynų apsuptyje Renatą džiugina ne tik grynesnis oras, bet ir didesnis kūrybinis įkvėpimas.
Tėvai įsikūrė name, statytame prieš 150 metų
„Suraučiai (lenk. Surowec) yra viena seniausių giminių Druskininkuose, ši pavardė archyvuose minima tarp Druskininkų pirmųjų gyventojų. Šiame mieste gimė ne tik mano tėvai, seneliai, bet ir proseneliai, proproseneliai“, – apie giminės genealoginį medį pasakojo R.Ničajienė.
Renatos tėvai Druskininkuose gyvena sename name, kurį daugiau nei prieš 150 metų pastatė tėvo prosenelis. Rašytiniuose šaltiniuose šis namas dzūkiškai vadinamas Domkucio troba, nuo senolio Dominyko vardo.
„Druskininkuose gyveno daug Suraučių, o mūsų giminės šaka buvo vadinama Suraučiais Domkuciais. Dominykas – tėvo proprosenelis, todėl visus namus vadindavo pagal vyriausiojo šeimos vyro vardą“, – pasakojo R.Ničajienė.
