10 metų – tiek laiko vyko Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus pastato atnaujinimo darbai.
Europietiška retenybe ir gražiausiu visos Lietuvos tarpukario monumentu tituluojamo pastato fasadas ir unikalus jo interjeras atgavo savo didingumą.
Pamatyti visas vertybes kol kas gali tik labai smalsūs ir iš anksto apie ekskursiją po muziejų sutarę lankytojai. Ekspozicijos dar neveikia, tačiau muziejus šiuo metu pats yra virtęs įspūdingu eksponatu.
Naudojo senąją technologiją
Muziejaus direktoriaus pavaduotojas investicinėms programoms ir plėtrai Kęstutis Linkus pasakojo, kad vienas sudėtingiausių darbų buvo atnaujinti pastato fasadą.
„Atnaujinant fasadą – jį padengiant pilko granito tinku – buvo naudojama senoji technologija, kurios daugelis jau neišmano“, – sakė K.Linkus.
Atnaujinus pastato išorę kur kas labiau išryškėjo architekto Vlado Dubeneckio dar 1924 metais sugalvota karūnos idėja.
Ji šiame pastate simbolizuoja kelias prasmes – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūną, M.K.Čiurlionio paveikslų vizijas ir tarpukario Lietuvos ambicijas.
Atkūrė dėžes kaliošams
Atvėrus centrines muziejaus duris patenkama į vestibiulį, kuriame įrengtos rūbinės. Žingsniuojant grindiniu galima pajusti, kad jis nelygus.
K.Linkus pasakojo, kad teracinis grindinys buvo paklotas tiesiog ant suplūkto smėlio, be armatūros.
Pradėjus jį ardyti plokštės sutrupėjo, daugelį jų teko pakeisti naujomis. Jos nuo autentiško grindinio nesiskiria. Originalios plokštės liko prie įėjimo.
Pakėlus akis tiesiog neįmanoma nesigėrėti medinėmis rūbinėmis. Iki šių dienų išliko ir buvo atnaujintos visos kabyklos su autentiškais kabliukais. Atkurtos ir jų apačioje buvusios angos, kuriose būdavo galima palikti kaliošus ar kitą sunkų apavą.
Įdomu apžiūrėti ir vestibiulyje bei kitose muziejaus erdvėse esančius atnaujintus chromuoto metalo ir lenkto stiklo šviestuvus. Tokius pat galima pamatyti tik Karininkų ramovėje veikiančiame restorane.
Auditorija pribloškia grožiu
Patekus į pirmąjį muziejaus aukštą galima aplankyti įspūdingiausią viso pastato erdvę – amfiteatrinę auditoriją. Jos baldų ansamblis – retas modernizmo baldų pavyzdys, atskleidžiantis, kad pirmiausia buvo siekta patogumo, lakoniškumo, paprastumo.
K.Linkus pasakojo, kad sovietmečiu kėdžių sėdynės buvo aptrauktos tamsiai raudonos spalvos dirbtine oda. Dabar minkštosios baldų dalys vėl atnaujintos, tam panaudota ruda oda.
Restauratoriams pavyko ne tik atnaujinti visus baldus. Iki šių dienų išliko autentiškas „Zeiss Ikon AG“ firmos epidioskopas, kuriuo buvo rodomos stiklinės skaidrės ir vaizdai iš leidinių. Aparatas įdėtas į specialiai suprojektuotą spintą.
„Prietaisas veikia, trūksta tik lęšio skaidrėms rodyti. Tikimės, jį pavyks pagaminti“, – kalbėjo K.Linkus.
Veikia ir gaisrininkų žarna
Vaikštant po pastatą galima pastebėti daug išlikusių ir atnaujintų smulkesnių interjero detalių. Tai – autentiškos žalvarinės ventiliacijos angos, durys, estetiškų proporcijų langai, laiptai, jų turėklai, autentiški radiatoriai.
Į pastato visumą ir dabar puikiai įsilieja 1945 metais sukurtos tautinių motyvų apsauginės langų grotos.
Eksponatu tapo net restauruota ir tebeveikianti priešgaisrinė muziejaus sistema.
Atnaujintos ir 4 vadinamosios sėdynės – V.Dubeneckio sumanyti minkštasuoliai. Taip pat lankytojai gali pamatyti ir kitų unikalių baldų – metalines įstiklintas spintas, medinę XXVII knygos mylėtojų draugijos spintą.
Muziejaus rūsyje pristatoma lietuvių liaudies ir bažnytinio meno kolekcija.
Vietoj paminklo įkūrė muziejų
Pastatas, kuriame dabar veikia Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, buvo atidarytas 1937 metų vasario 16-ąją. Anuomet tai buvo Vytauto Didžiojo kultūros muziejus. Jį projektavo garsūs architektai V.Dubeneckis, Kazys Kriščiukaitis ir Karolis Reisonas.
Pastatą dar statant, 1934 metais, Stokholmo Šiaurės muziejaus direktorius jį pavadino didžiausiu ir moderniausiu visose Baltijos šalyse, europietiška retenybe.
Vytauto Didžiojo muziejus buvo retas visuomenės ir politikų supratingumo reiškinys, 1930 metais buvo planuojama didingai paminėti Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines. Nuspręsta ne statyti pompastišką paminklą, bet įsteigti lietuvių tautos istorijos ir kultūros muziejų.
Jo statybos kainavo 2 milijonus litų – pusę sumos skyrė valstybė, pusę suaukojo žmonės.
2006 metais buvo nuspręsta muziejų rekonstruoti ir pastatyti naują priestatą. Kol jis kilo, buvo atnaujinamas ir senasis statinys – modernizmo architektūros šedevras.
Dabar muziejuje dar reikia įrengti šiuolaikiškas ventiliacijos kameras, liftą, ekspozicijų įrangą, sutvarkyti aplinką.
