Tačiau taupantys rizikuoja: nežinia, kada statybos bus baigtos ir ar apskritai kada nors baigsis. O dėl sudėtingos ekonominės padėties Rusijoje statybos įmonių bankrotai pastaruoju metu tapo toli gražu ne retu atsitikimu.
Truputį toliau, bet savas
Julija Maskvoje pirko vieno kambario butą jau pastatytame ir praktiškai eksploatacijai parengtame daugiabučių komplekse.
Apie nuosavą butą Rusijos sostinėje moteris ėmė svajoti vos baigusi vieną Maskvos aukštųjų mokyklų. Tačiau net ir tuomet, kai nekilnojamojo turto kainos ekonominio nuosmukio metu stipriai susitraukė, ji suprato, jog turimos santaupos – lašas jūroje.
Julija susitaikė su mintimi, kad teks apsigyventi Pamaskvėje, nors nuo 1997-ųjų, kai ji atvyko į Maskvą, visą laiką sekėsi rasti gyvenamąjį plotą sostinės ribose: iš pradžių bendrabutyje, vėliau – su bičiulėmis nuomavo butą.
Tačiau nesutarimai su viena pažįstamų, su kuria nuomavo butą, lėmė Julijos sprendimą galų gale nusipirkti savo pastogę. Mat po vieno pykčių protrūkio kaimynė išvyko, o Julijai teko mokėti dvigubą nuomos kainą.
“Ieškoti naujos kaimynės nebuvo nei noro, nei jėgų. Man – 37-eri. Laikas, kai su kompanija būdavo smagiau, praėjo. Tačiau svarbiau tai, jog paskaičiavau, kad pasidairius būsto pora kilometrų nuo Maskvos, butą galima ir nusipirkti“, – pasakojo moteris.
Tiesiai ant betono
Tinkantį variantą rado ilgai negaišdama. Iš pardavėjo gavo nuolaidą, palankiomis sąlygomis jai padėjo sutvarkyti hipoteką. Pirmąjį įnašą padarė, dokumentus pasirašė ir po mėnesio gavo raktus.
Pirko ne katę maiše – butą matė, tad staigmenų nesitikėjo. Iš esmės jų ir nebuvo: statybų bendrovė namą baigė tvarkyti sutartu laiku, tačiau atsirado gaišatis dėl būtinybės aplink namą sutvarkyti teritoriją.
“Mano planas buvo toks: gaunu raktus ir įsikeliu kad ir tiesiai ant betono, o po to jau darau remontą. Malonumo mažai, tačiau kitos išeities nebuvo: pinigų ir paskolai mokėti, ir dengti nuomą neturėjau“, – prisiminė Julija.
Kantrybė baigėsi po savaitės
Tačiau spartietiška kasdiena pasirodė nepakeliama. Nors pavasario pradžia buvo šilta, tačiau tuščiame kambaryje – klaikiai šalta. Moteris netruko peršalti. Karštas vanduo tai bėgdavo, tai ne. Tas pats ir su liftu: tai veikė, tai ne, o Julijos butas – devintame aukšte. Kaimynų nėra.
„Jau pirmąją savaitę ėmiau eiti iš proto. Rodėsi, gyvenu mieste-vaiduoklyje. Namas tuščias, šalia – kyla nauji korpusai. Krūpčiodavau nuo bet kokio krebždesio“, – pasakojo naujakurė.
Praktiškai benamė
Naujame bute ištvėrusi dvi savaites vieną naktį liko miegoti darbe. Buvo vėlu, tad Julija nutarė, kad važiuoti namo ir vėl 9 val. ryto grįžti – kvaila. “Puikiai išsimiegojau pasitarimų kambaryje, nusiprausiau kriauklėje tualete, niekas nieko nepastebėjo. „Pagavau save galvojant, jog pirmą kartą per ilgą laiką pasijaučiau žmogumi“, – kalbėjo moteris.
Tą pačią dieną Julija grįžusi namo susirinko būtiniausius daiktus, mat nutarė kurį laiką pagyventi biure, kuriame ne tik vietos išsimiegoti pakanka, bet ir virtuvėlė yra. Yra apsaugininkai ir stebėjimo kameros, tačiau formaliai naktį būti darbe nedraudžiama.
Dabar Julija apsistojusi kambaryje be langų, todėl jis retai naudojamas. Kai prireikia išsiskalbti, spintelėje slepiamus daiktus ji vežasi namo. Porą suknelių pakabino rūbinėje – ten uždaros spintos, niekas į Julijos rūbus nekreipia dėmesio. Ne problema ir nusiprausti, nes biure yra dušas.
„Atrodau normaliai, neatspėsi, kad praktiškai benamė“, – sakė Julija.
Ji įtaria, kad vadovybė apie gyvenimą biure neįtaria, kitaip netrūktų klausimų. Kolegos, panašu, irgi nieko nenutuokia: ir anksčiau moteris darbe užsibūdavo, be to, jie klausinėja apie naujo buto remontą.
“Žinoma, man nepatogu ir gėda, nors pamažu imu priprasti prie tokios padėties, juk biure gyvenu daugiau nei mėnuo. Tačiau negaliu prisiversti apsigyventi tuščioje dėžutėje”, – atviravo moteris.
