„Schwarzort. Juodkrantė“. Atvirlaiškiuose įamžintos granito skulptūros, o už jų – garsieji Juodkrantės statiniai. Jie ilgai buvo pardavinėjami užsieniečiams, nors pripažinti neteisėtai pastatytais ir juos užsimota nušluoti nuo žemės paviršiaus.
Vieno tų L.Rėzos gatvėje buvusių pastatų – mėlynojo žuvies restorano neliko 2013-aisiais. Nemaža tikimybė, kad bus nugriauti ir kiti du pastatai. Netruks paaiškėti, ar teismas priims sprendimą iškeldinti ir juose gyvenančius žmones.
Ši vasara – jau vienuolikta, kai teismuose murdosi butus L.Rėzos gatvės pastatuose nusipirkę žmonės: šešios šeimos, kuriose šiuo metu auga aštuoni nepilnamečiai vaikai. Įtampa, nemiga, ašaros, neviltis, pyktis, ligos. Ir nuolatinė kovos su valstybe būsena.
Žinia apie šią absurdišką situaciją yra pasiekusi ir Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre. Jis laukia, kol situacija bus galutinai išrišta Lietuvoje.
Eglės Kazlauskienės šeima yra viena iš šešių, teismuose sukančių nesibaigiančių ginčų pragaro ratus.
„Bute, esančiame L.Rėzos name, užaugo du mūsų sūnūs.
Tačiau mums taip ir nebuvo lemta pasijusti šių namų šeimininkais“, – atsiduso moteris.
– Būstą Juodkrantėje nusipirkote 2006-ųjų kovą. Kiek laiko ramiai pagyvenote? – paklausiau E.Kazlauskienės.
– Vos keletą mėnesių. Buvo tarsi laukiama, kol visi butai tuose namuose bus išpirkti. Mes buvome paskutiniai pirkėjai. Gavome raktus. Bet vos pradėjome būstą įrengti, prasidėjo puolimas.
Tuometė Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direktorė kreipėsi į prokuratūrą stodama ginti viešojo intereso.
2006-ųjų birželį prokuratūra pateikė teismui ieškinį reikalaudama panaikinti statinio registraciją ir pirkimo sandorį. 2010 metų pabaigoje statybos buvo pripažintos neteisėtomis.
– Kiek jūs mokėjote už būstą, kuris taip ir netapo savais namais?
– 710 tūkst. litų – 205,6 tūkst. eurų. Mes dar sugebėjome pasiskolinti kitur pinigų, o visi kiti pirkėjai įkeitė perkamą būstą imdami paskolas – taigi šiame virale kunkuliuoja dar ir bankas.
– Prokuroras anuomet prašė pritaikyti restituciją: jums statytojai grąžina pinigus, jūs atiduodate raktus. Ir viskas nugriaunama. Kodėl nesutikote to padaryti?
– Buvo praėję kone penkeri metai, ir mums jau buvo svarbiau namai, ne pinigai.
Nes tų namų statytojas – nekilnojamojo turto bendrovė Verslo investicijų projektų centras (dabar tai įmonė „VIPC Vilnius“, bet jos šeimininkai yra tie patys) vos tik pajuto, kad teismas priteis grąžinti pinigus, paskelbė, kad restruktūrizuoja įmonę.
Netrukus gavome žinią ir apie pradėtą bankroto procedūrą. Ji tebevyksta.
Kita priežastis – tuomet KNNP tvarkymo planas dar buvo laikinas. Neringiškiai tikėjosi, kad bus pakeitimų, puolė privatizuoti net menkiausių sandėliukų.
Tačiau patvirtinus planą niekas nepasikeitė – Kuršių nerijoje buvo iškeltos 49 bylos, kuriose įrodinėta, kad pastatai neatitinka KNNP tvarkymo plano, kartu – ir Arvydo Sabonio botelis, kurio jis nepastatė, bet užtat išdygo poilsiui skirti namai.
Atsirado kalbų, kad krepšininkas kaip nors išsiners, o mes liksime priekinėse pozicijose. Taip ir nutiko, nors teisinis pagrindas buvo toks pat – pastatai išdygo ten, kur jie neturi teisės stovėti.
– Restorano, kuris stovėjo greta jūsų namų, neliko 2013-aisiais. Jį griaunant, atrodo, buvo neabejojama, kad bus priteista neprasta kompensacija?
– Tikėtina, kad tai buvo tam tikras suplanuotas sandoris, ir jis pavyko.
Teismai priteisė 1,15 mln. eurų kompensacijos, pinigai jau sumokėti. Taip atsirado precedentas – už nugriautą statinį juk mokama.
Štai tada tie buvę statytojai pradėjo mus remti prie sienos, kad atiduotume savo būstą ir jie galėtų viską nugriauti. Esą valstybė mums vis tiek sumokės.
Bet mes konsultavomės su teisininkais. Ir štai kokia paaiškėjo schema.
Jeigu mes grąžiname būstus, buvę statytojai nugriauna pastatus ir įgyja teisę iš valstybės reikalauti žalos atlyginimo.
Pinigai tokiu atveju įkristų į bendrovės bankroto kasą. Mes esame pačioje kreditorių sąrašo pabaigoje. Taip prarastume viską – ir namus, ir pinigus.
– Dėl teisės išsaugoti namus bylinėjasi šešios šeimos, jose auga ir visai maži vaikai. Kaip tokioje įtampoje įmanoma gyventi?
– Kaimynai iš gretimo namo augina mažus vaikus. Ir ką? Jie taip pat metami į gatvę. Juodkrantėje jie gyvena kone kiaurus metus. Vyresnieji vaikai net negalėjo lankyti vietinės mokyklos, nes iš jų nuolat buvo tyčiojamasi. Todėl į mokslus leidžiami Klaipėdoje.
Visi sukome ir sukame ratus teismuose. Užkulisiuose mums buvo aiškinama, kad žalos atlyginimo nė nesitikėtume, nes jos nėra.
Valstybei juk nerūpi, kad esame ištrenkti iš Registrų centro, nes turtas – ne mūsų. Nuolat grasinama išjungti elektrą ir vandenį. Pavasarį Nacionalinė žemės tarnyba nutraukė nuomos sutartį – išformavo sklypą, kuriame stovi lyg mūsų, lyg ne mūsų namai.
Teismas, panaikindamas būsto pirkimo ir pardavimo sutartį, panaikino ir žemės nuomos sutartį. Nepaisant to, nuolat buvome verčiami mokėti nuomą už žemę – po 280 eurų per metus. Ir tai darėme.
Tapome rašytojais. Rašėme raštus visiems, esantiems valdžioje, pradedant Seimu, jo Aplinkos apsaugos komitetu, baigiant Prezidentūra.
Tačiau tebuvo keli žmonės, kurie nors kiek sukluso juos perskaitę. Pirmiausia – tuometis Neringos meras Antanas Vinkus, vėliau – buvusio premjero Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis, tuometis teisingumo ministras Juozas Bernatonis.
A.Butkevičius buvo subūręs komisiją, kuri įpareigojo Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą parengti KNNP plano pakeitimus. Tai ir buvo padaryta. Juose buvo numatyta, kad pakaktų tam tikrų architektūrinių korekcijų, ir tie L.Rėzos gatvės pastatai gali stovėti.
Visa ši situacija vedė link taikos sutarties. Jau buvome gavę ir jos projektą – sutikome iš naujo derinti detalųjį planą, rengti projektą, viską galop įteisinti.
Bet valdžia pasikeitė. Viskas išsitęsė. Dabar sulaukėme dar vieno akibrokšto – toms plano korekcijoms nepritarė Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyrius ir uostamiesčio savivaldybės administracija.
O buvę statytojai mums už nugaros tebezyzia, kad atiduotume pastatus, nes jie jiems priteisti ir jie turi juos nugriauti. Esą mes – ne savininkai. Mes – niekas.
Į kiekvieną teismo posėdį važiuojame kaip į karą. Ir dar tas protu nesuvokiamas valdininkijos abejingumas ir arogancija.
Kartą mane užvaldė pyktis.
Ėmiau ir nufotografavau tuos Kuršių nerijos baisuoklius, kurie rėžia akis. „Saugoma“ Neringa taip nusaugota, kad joje jau galima statyti siaubo filmus.
Pavyzdžiui, gražiojoje Nidos pakrantėje nuo 2006 metų teberiogso žvejų tarybinio ūkio pastatas, Juodkrantėje – pradėti statyti apartamentai, „Gintaro“ valgykla.
Tos UNESCO paveldo saugojimo pasekmės – pradėtos statybos ir numestos. Tai gelžbetonio sąvartynai, nutrupėję pastatai, daugybė griuvenų.
Apskritai neperkandamos yra statybų leidimo variacijos. Pavyzdžiui, Juodkrantėje palei jūrą driekiasi Žaliasis kelias. Kažkada ten buvo pradėtas statyti Olimpinių rinktinių centro viešbutis. Ilgai dunksojo bjaurus boluojantis nebaigtų statybų mūras.
O štai šiemet į pašto dėžutę Vilniuje įkrito mums asmeniškai adresuotas reklaminis laiškas, kuriame „Labas, jūra“ projekto plėtotojai siūlo pirkti namus.
Šis projektas atsirado ten, kur kažkada ilsėdavomės mes, sportininkų šeimos.
Ten stovėjo nedidelis namelis, kuris priklausė Olimpiniam komitetui. Bet komitetas jį nutarė parduoti, o jo vietoje ir ėmė kilti visas kompleksas pastatų.
Buvome įpratę atostogas praleisti Juodkrantėje, todėl pradėjome dairytis, galbūt galėtume patys joje kokį būstą įsigyti.
Lyg tyčia prieplaukoje pamatėme didžiulę parduodamų namų reklamą. Jie jau buvo beveik pastatyti. Paskambinome ir užkibome. Butas, kurį su vyru nupirkome keturbučiame pastate, buvo paskutinis dar neparduotas. Statytojai net ėmė klausinėti, kur mes visą tą laiką buvome.
O kur visą tą laiką buvo Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija? Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba?
Statybos vyko ne vienus metus, ir tai niekam nekliuvo.
– Visa Lietuva volioja šią istoriją. Kaip jūs ten ilsitės?
– Vietiniai gyventojai viską supranta, o poilsiautojams vargu ar tai rūpi. Juoba neringiškiai ir patys kenčia nuo taip saugomo UNESCO paveldo. Išliejame vieni kitiems nuoskaudas.
Per pastaruosius 25 metus į Kuršių neriją nebuvo įleista nė vieno kultūrinio objekto.
Žmonės pradėjo bijoti perdažyti namus, statyti malkines. Bet koks plaktuko kaukšėjimas nuaidėdavo iki teismų ir virsdavo skandalais.
Išvaikščiojau Juodkrantės miškus. Ten taip viskas apleista, keturračiais išvažinėti uogienojai.
Iš tikrųjų niekas ten nieko nesaugo.
– Teismus perėjote nuo žemiausių instancijų iki Aukščiausiojo. Į administracinius teismus visi ėjote kartu dėl bendros žalos atlyginimo, restorano savininkas – irgi. Kodėl vėliau išsiskirstėte?
– Tokia buvo teisėjų valia – atskiros bylos. Visi prašėme sugrąžinti ir investuotus į būstą pinigus, ir atlyginti tiesioginę žalą. Esame apskaičiavę, kad dėl atimto turto patyrėme apie 222 tūkst. eurų tiesioginės žalos.
Atlygino: už sugadintą sveikatą mums skyrė 15 tūkst. litų (apie 4,3 tūkst. eurų) kompensaciją. Neėmėme tų pinigų.
Dabar mūsų kaimynai šiek tiek atsiliko, o mano šeima jau yra įteikusi pareiškimą Europos žmogaus teisių teismui. Manėme, reikės laukti dvejus trejus metus.
Bet po kelių savaičių sulaukėme žinios, kad pareiškimas priimtas. Tačiau byla negalės būti pradėta nagrinėti tol, kol nebus baigta statytojo – bendrovės Verslo investicijų projektų centro bankroto byla.
Mes viską darėme teisėtai, pirkome būstą pastate, įregistruotame Valstybiniame nekilnojamojo turto registre.
Bet valstybė sugebėjo sureaguoti tik tada, kai statybos jau buvo baigtos ir būstas išparduotas. Ir šiuo metu ji nieko nedaro, kad apgintų niekuo dėtus žmones. Vienuolika metų voliojame teisinę sistemą – maitiname ją savo pinigais.
Ši byla yra teisinė Lietuvos gėda. Ją jau nagrinėja net universitetuose ir visi laukia, kuo viskas baigsis.
Juodkrantės žuvų restorano neliko nė pėdsako
2015 m. Vyriausiasis administracinis teismas įpareigojo Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją bei Neringos savivaldybę sumokėti kompensaciją už Juodkrantėje nugriautą žuvų restoraną.
Teismas už nugriautą pastatą bendrovei „Meirona“, perėmusiai iš Verslo investicijų projektų centro teisę reikalauti žalos atlyginimo iš valstybės, už jachtų klubą bei minėtą restoraną yra priteisęs 1,15 mln. eurų.
Pastato statybą Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. pripažino neteisėta ir panaikino detalųjį planą, projektavimo sąlygas bei statybos leidimą. Statinys buvo nugriautas 2013-aisiais.
Nebus pataisų – nebus ir taikos sutarties
Rūta Lapinskienė
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja
„2014 metais Vyriausybės sudaryta darbo grupė, kuri nagrinėjo problemas, susijusias su teismų sprendimais dėl statybų Kuršių nerijoje ir žalos atlyginimu, savo išvadose pasiūlė keisti teritorijų planavimo dokumentus – KNNP tvarkymo planą. Tai sudarytų prielaidą taikos sutartims.
Vyriausybė 2015-ųjų balandį įpareigojo pakoreguoti galiojantį KNNP planą. Korektūra buvo parengta, pateikta institucijoms derinti bent du kartus, bet tam nebuvo pritarta.
Trečią kartą korektūra pateikta derinti savivaldybėms – jų teritorijų planavimo dokumentų derinimo komisijoms – šiemet gegužę. Tol, kol ji nėra suderinta ir nepatvirtinta Vyriausybės, nėra teisinio pagrindo taikos sutarčiai sudaryti.
Be to, ir pagal pakoreguotą planą ne visi nelegaliai pastatyti statiniai Kuršių nerijoje galėtų išlikti: vienus reikėtų griauti, kitur išardyti nebūdingas jungtis tarp pastatų arba pertvarkyti pačių pastatų architektūrą į būdingesnę Kuršių nerijai.“
