Kai po teismų maratono „Žinijos“ draugija iš patalpų Vilniaus gatvėje buvo priversta kraustytis, lyg ir logiškas atrodė savivaldybės aiškinimas, kad tokias didžiules patalpas miesto centre išlaikyti neapsimoka.
Prabėgo daugiau nei metai, tačiau valdžia kaip ir anksčiau tik kalba apie aukcioną ir žemės sklypo formavimą. O prieš pusę amžiaus čia virė gyvenimas, skambėjo džiazas.
Pasirengimo dar neužbaigė
Paklausta, kodėl iki šiol pastatas neparduotas, savivaldybės Nekilnojamojo turto skyriaus vedėja Vilma Lajauskaitė aiškino, kad vis dar vyksta Vilniaus gatvės 22-uoju numeriu pažymėto pastato parengimo aukcionui procedūros.
Jos susijusios su žemės sklypo formavimu bei objekto kadastriniais matavimais.
Anot V.Lajauskaitės, pastatas nebus išskaidytas dalimis. Per vieną elektroninį aukcioną planuojama parduoti visas Vilniaus gatvėje esančias patalpas – apie 2 tūkst. kvadratinių metrų.
Kol kas pradinė pardavimo kaina nėra žinoma, jos nenustatė savivaldybės administracija – ji remsis nepriklausomų turto vertintojų ataskaitos duomenimis.
Kol pastatas nepasiūlytas pirkėjams, V.Lajauskaitė nesiryžo spėlioti, ar tokio ploto patalpos sukels susidomėjimą.
Iškraustyti nurodė teismai
„Žinijos“ draugijos pirmininkė Tatjana Simaškienė jau prieš keletą metų pajuto, kad patalpos Vilniaus gatvėje kažkam parūpo. Jose pradėjo lankytis savivaldybės atstovai, siūlė patalpas išnuomoti, nors T.Simaškienė tokių įgaliojimų neturėjo.
Paskui savivaldybė prikibo, kad „Žinija“ laiku nesumoka už šildymą, neefektyviai naudoja patalpas, neremontuoja pastato. Ginčas ne kartą buvo persikėlęs į teismą.
Praėjusių metų balandžio pabaigoje Aukščiausiasis teismas patvirtino dviejų teismų sprendimus – „Žiniją“ iškraustyti. Vilniaus gatvėje ji veikė beveik šešis dešimtmečius.
Prisiminė senus laikus
Tik vyresnio amžiaus vilniečiai prisimena, kad šiame Vilniaus gatvės pastate veikė ir laisva atmosfera garsėjusi kavinė-skaitykla, duris atvėrusi 1962-aisiais. Ji buvo įsikūrusi patalpose, kuriose dabar veikia Turizmo informacijos centras.
Vienas kavinės direktorių buvo ir fotografas, konkurso „World Press Photo“ prizininkas 76 metų Valerijus Koreškovas. Praėjusią savaitę jis sukvietė nuolatinius užeigos lankytojus Choną Leibovičių, Sofiją Bregovskają, Zbignevą Žilionį ir Andrių Sudiką prisiminti senus laikus.
Iš kitų kavinių ši išsiskyrė tuo, kad joje grojo džiazas. Beje, ir tarp jos nuolatinių lankytojų buvo daugybė vilniečių, kurie savo gyvenimą susiejo su muzika.
Kavinę buvo pamėgę tuometės Konservatorijos, Dailės instituto studentai ir pažangia laikytos gamyklos „Sigma“ darbuotojai. Čia lankydavosi ir vadinamieji „forsovščikai“, kurie sugebėdavo iš užjūrio parsisiųsti vinilinių plokštelių ir čia jas pardavinėdavo, keisdavosi.
Niekas nemojavo kumščiais
„Tais laikais iš geriausių muzikantų buvo sukurtas orkestras, kuris, kaip tais laikais buvo sakoma, „laužė džiazą“. Muzikantai už repeticijas gaudavo po 3 rublius, o vakarais grodavo kavinėje“, – pasakojo V.Koreškovas.
Šioje kavinėje karjeros pradžioje grojo ir vėliau džiazo legenda tapęs Viačeslavas Ganelinas. Prisėdusį prie stalo joje buvo galima pamatyti grafiką Stasį Krasauską, kuris jaunystėje buvo žinomas plaukikas.
„Kavinė dvelkė laisve. Čia niekas nerodydavo pykčio, nepaleisdavo į darbą kumščių, nedaužydavo indų“, – prisiminė V.Koreškovas. Tvarką jis akylai prižiūrėdavo, o smarkuolius sudrausdavo, nes iki šiol vilnietis yra sunkumų kilnotojas, bėgikas.
Tiesa, kartą po futbolo rungtynių į kavinę užgriuvo žinomo tais laikais Vilniaus chuligano Alfonso Saunoriaus, pravarde Alfa, gauja. Pats Alfa didžiąją gyvenimo dalį praleido Lukiškių kalėjime.
V.Koreškovas suprato, kas yra vadas, ir priėjęs prie jo pareiškė: „Kad po minutės tavęs ir vaikinų kavinėje nebūtų!“ Alfa buvo girdėjęs apie V.Koreškovą, todėl nutarė triukšmo nekelti ir su draugais išėjo linksmintis kitur.
Tačiau 1965 metais kavinė buvo uždaryta.
Užėmė didžiulę teritoriją
Modernizuotų neoklasicizmo formų pastatas, iš kurio buvo iškraustyta „Žinija“, iškilo 1911 metais. Statinys pagal architekto Aleksandro Parčevskio projektą buvo skirtas prekybai. Labdarybės draugijai priklausantis didžiulio komplekso pastatas buvo kampinis.
Labdaros įstaigų kompleksas XIX amžiuje užėmė didžiulę teritoriją tarp dabartinių Vilniaus, Labdarių, Totorių ir Liejyklos gatvių. Prie Vilniaus gatvės 22-ojo namo šiaurinio galo – trijų arkų vartai, o pastato ir vartų gatvės fasadai dekoruoti puošniu langų ir nišų įrėminimu.
Antrojo aukšto langus ir vartų arkas puošia puskolonės, virš langų kyla pusapskričiai ornamentuoti lankai.
Teikė pagalbą skurdžiams
Labdarybės draugijos, kuriai priklausė pastatas, tikslas buvo kovoti su valkatavimu, slaugyti neturtingus ligonius, globoti vaikus ir senelius. Ją 1807 metais įkūrė Vilniaus vyskupas Jonas Nepomukas Kosakovskis ir Vilniaus universiteto profesorius Jozefas Frankas.
Draugijos pastatų statybai Nesvyžiaus kunigaikštis Dominykas Jeronimas Radvila paskyrė žemės sklypą su apleistų rūmų liekanomis. Gautose ir vėliau įsigytose valdose XIX–XX amžiaus pirmoje pusėje Labdarybės draugija pasistatė pastatų prieglaudoms, dirbtuvėms, koplyčiai, ligoninei, mokyklai, butams.
Savo veikla draugija ne tik teikė pagalbą ir prieglaudą neturtingiausiems Vilniaus gyventojams, rūpinosi vaikų ir senelių globa, kovojo su valkatavimu, bet ir pagyvino kultūrinį gyvenimą.
Išsiskiria neįprastomis skulptūromis
Buvusio Labdarybės draugijos rūmų komplekso pastatai Vilniaus gatvėje išsiskiria neįprastomis grifonų skulptūromis.
Grifonai – fantastinės senovės būtybės, turinčios skirtingų gyvūnų bruožų.
Nors jie laikomi mitinėmis pabaisomis, viduramžių heraldikos kūrėjai jiems priskyrė ir kilnesnių savybių – jėgą, budrumą, ryžtą.
Dar vieną tarpukario reliktą galima aptikti Vilniaus ir Labdarių gatvių kieme. Tai – šaligatvio plytelės, ant kurių matyti užrašas „T.Szopa, K.Zimmerman, Wilno“. Tiesa, apšiltinant namą jos dabar užgriozdintos statybinėmis medžiagomis ir įranga.
