Paaiškėjo, koks paminklas bus statomas Vilniaus Lukiškių aikštėje. Su konkursą nugalėjusio projekto autoriumi, skulptoriumi, dizaineriu Andriumi Labašausku – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“.
– Papasakokite pats, ką simbolizuoja jūsų projekto elementai: medžiai, kalva? Kaip kilo šis mintis?
A. Labašauskas: Kalva simbolizuoja ta kovą, kuri vyko už nepriklausomybę, o medžiai – erdvę, kurioje vyko kovos, t.y. mišką. Medžių motyvai turėtų būti įsprausti plokštėje, reljefe. Dominuos pats užsimaišantis betonas – tai nauja technologija. O pati kalva – laisvalaikio erdvė, kuri ir simbolizuoja tą laisvę, už kurią kovojo laisvės kovų gynėjai. Ant kalvos žmonės galės mėgautis laisve: žaisti kamuoliu, būti su vaikais, prisėsti su draugais.
– Jūs sakėte, kad monumentų statymas yra praeitis. Šiuolaikinėje urbanistikoje niekas viešųjų erdvių klasikiniais monumentais nepuošia. Manote, tai būtų pasenusi idėja?
A. Labašauskas: Tai priklauso nuo konteksto ir nuo erdvės, kurioje tai būtų statoma. Aš manau, kad statulos tradicija XIX a. pab. – XX a. pr. pasibaigė kartu su imperialistinėmis tradicijomis. Kas po to vyko Vakarų Europoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose – tai buvo tam tikras ėjimas etapais ir tolėjimas nuo klasikinės formos. Galų gale šiais laikais Vakarų pasaulyje tokie klasikiniai monumentai nebėra statomi. Žinoma, būna pavienių atvejų, bet tai ne tendencija.
– Kurdamas šį modelį žiūrėjote analogus? Pats šiandien prisiminiau panašų memorialą JAV, skirtą Vietnamo karo dalyviams. Jūsų projektas tikrai gali pasirodyti labai panašus.
A. Labašauskas: Gali pasirodyti, tačiau iš tiesų idėjos skiriasi. Vašingtono memoriale yra granitinė siena, kurioje žmogus gali matyti savo atspindį – matai save tarp karo dalyvių pavardžių. Taip žmogus tarsi įtraukiamas į tą erdvę, į tą istoriją. JAV memorialas taip pat landšaftinis, tačiau ten – įduba. Vienintelis panašus su mano projektu galbūt yra tame, kad klasikinio memorialo pavyzdys. Mano projektas yra labiau susietas su konkrečia vieta ir erdve, labai svarbu, kas yra aplinkui – buvę KGB rūmai priešais ir bažnyčia kitoje pusėje. Ir tuomet lygi aikštė su iškelta kalva. Kultūrinis reljefas kalba apie konkrečią temą, kuri siejasi su buvusių KGB rūmų siena, kurioje išrašytos nukankintų žmonių pavardės. Mano projekto reljefinėje dalyje bus išrašyti laisvės kovotojų slapyvardžiai. Aš sąmoningai norėjau sukurti tą priešpriešą, kad vienoje gatvės pusėje – nukankintų žmonių pavardės, kitoje gatvės pusėje – laivės kovotojų slapyvardžiai.
– Apskritai pirmą kartą rengiamas konkursas tokiu būdu: su kūrybinėmis dirbtuvėmis, kai iš daugybės pasiūlymų atrenkami 5 geriausi ir tada jie dar tobulinami, su visuomenės ir komisijos balsavimu. Jums tai buvo naudinga? Ir šiam projektui ar buvo naudinga?
A. Labašauskas: Tikrai naudinga. Manau, kad tai sveikintina praktika. Anksčiau Lietuvoje kažkas tiesiog nuspręsdavo, ko maždaug reikia, surašydavo labai konkrečias konkurso sąlygas ir menininkai turėdavo tilpti į tuos konkurso rėmus. Nelikdavo tos kūrybinės laisvės. Šiuo atveju buvo palikta praktiškai absoliuti kūrybinė laisvė, dėl to, manau, buvo pasiūlyta visai neblogų variantų.
– Jūs pats tikėjote, kad galite laimėti?
A. Labašauskas: Ne.
– Visiškai nesitikėjot?
A. Labašauskas: Gal kažkiek viduje tikėjausi, bet per pastarąsias kelias savaites viltis blėso, nes buvo labai didelis politinis palaikymas Vyčio paminklui. Ir tas palaikymas labai jautėsi viešojoje erdvėje.
– Bet turbūt jautėte ir tai, kad jūs esate pagrindinė alternatyva? Ir mūsų laidoje buvęs kultūros ministras A.Gelūnas jus įvardijo kaip savo favoritą. Buvo ir jums palaikymo viešojoje erdvėje.
A. Labašauskas: Taip, aš jaučiau tą palaikymą, bet netikėjau, kad piliečio balsas, neturint jokio užnugario, gali kažką lemti mūsų valstybėje. Aš atėjau iš gatvės: tiesiog baigiau studijas, dirbu paprastą darbą ir staiga toks laimėjimas – tikrai labai netikėta. Daug žmonių netiki, kad taip gali būti.
– Aplinkiniai jums sakė: „Kur čia lendi? Nieko nebus, negaišk laiko“?
A. Labašauskas: Tai visi taip mąsto turbūt, todėl niekas ir nesiryžta žengti to pirmo žingsnio. Yra tam tikras nusistatymas, kad viskas visada būna nuspręsta iš anksto, padalinta kaip reikia ir nė neverta bandyti. Bet, manau, kad gali būti ir kitaip.
– Kitas dalykas, kuris nėra gal labai malonus, kad aikštės rekonstrukcija yra baigta, ji ką tik „priduota“ ir dabar vėl turės dirbti sunkiasvorė technika, ardyti dalį aikštės. Žinoma, jūs šiuo klausimu niekuo dėtas, bet situacija gana absurdiška, kaip manote?
A. Labašauskas: Manau, kad ateityje, jeigu bus panašaus masto projektas, tą praktiką reikėtų patobulinti ir tiesiog prieš pradedant darbus skelbti idėjų konkursą. Tokiu atveju ir perdarinėti jau baigto darbo nereikėtų, ir menininkai galėtų kurti idėjas visai erdvei, pradėtų nuo plyno lauko, o pagal nugalėjusį projektą ir būtų atliekami darbai.
– Telefonu kalbamės su Vilniaus meru R.Šimašiumi. Pone mere, Lukiškių aikštės rekonstrukcija kainavo beveik 4 mln. eurų ir jau dabar akivaizdu, kad dalį jos reikės ardyti, nes ši kalva „užlipa“ ir ant grindinio, ir ant dalies žaliosios vejos. Ar, jūsų nuomone, tai nėra apgailėtinas nekoordinuoto veiksmo pavyzdys?
R. Šimašius: Tikrai manau, kad jeigu būtų daroma teoriškai teisingai, kad paminklas ir aikštė vienu metu, tai ta aikštė turbūt būtų nesutvarkyta dar 10 metų. Tikrai labai džiaugiuosi, kad pavyko visus darbus gana sklandžiai sudėlioti. Aikštė nėra vien aikštė – tai aikštė, parkas ir laukas aplinkui. Tai tikrai labai didelė erdvė. Manau, kad nugalėjusio projekto autoriui tikrai puikiai pavyko įsikomponuoti į tą erdvę. Vienintelis dalykas, kuris turbūt neteks prasmės – tai tie miestui dovanoti pamatai, kurie buvo pritaikyti kitam paminklui. Tokių pamatų tikrai niekada nebūčiau davęs leidimo lieti už miestiečių pinigus, bet kadangi atsirado rėmėjų, kurie nori padovanoti, o padovanoti niekam netrukdė, tai gulės jie dabar po nauju memorialu.
Šone stovintys stiebai vėliavoms – tikrai nėra tai, aplink ką turėtų suktis dėmesys aikštėje, mes juos perkelsime į kitą vietą. Žinoma, dar yra daug detalių, kurias norėsis aptarti su idėjos autoriumi: ne tik apie patį memorialą, kaip jis atrodys, bet ir, pavyzdžiui, dėl didelės Vyčio vėliavos, kuri jau ne vienerius metus plevėsuoja aikštėje. Manau, vilniečiai ir miesto svečiai prie jos jau yra pripratę, gal būtų galima ją palikti – tai reikia aptarti kartu su idėjos autoriumi.
– Pone Labašauskai, dėl to didžiojo vėliavos stiebo, ką ir meras minėjo, – tai jau yra tam tikras simbolis mieste, kaip pats manote, kaip galima išspręsti jos klausimą? Nes, pagal jūsų projektą, toje pačioje vietoje ji likti nelabai gali.
A. Labašauskas: Reikia žiūrėti, koks bendras vaizdas susidaro ir ieškoti sprendimų. Mano projekte tai nenumatyta, bet yra tie stiebai, kurie ir Seimo nutarimu numatyti, kad turi būti – tai irgi reikės kažkaip išspręsti. Esu tikras, kad kompromisą tikrai rasime.
– Kas buvo pirmas žmogus, kuris jums pranešė apie pergalę?
A. Labašauskas: Kažkas feisbuke berods pasidalino mero įrašu ir pažymėjo mane – taip ir sužinojau. Dar ryte bandžiau pats žiūrėti spaudos konferenciją, bet nepavyko, tai sužinojau iš feisbuko. Tikrai buvo sunku patikėti.
– Dar šiek tiek apie tuos medžius – tai bus kaip negatyvas įspaustų medžių? Spausite tikrus medžius?
A. Labašauskas: Taip, miško motyvus, medžius, samanas – tekstūrą formuoti planuoju su daug eksperimentų. Jau dariau jų – kai kurie pavyko, kai kurie dar nelabai, bet tai ir yra kūrybinis procesas. Natūralu, kad viskas iš karto negali pavykti, tai yra ieškojimas.
– Finansavimas tikėtina bus, šis klausimas neturėtų labai įstrigti. Konkursas baigėsi, visi formalumai tarsi išspręsti. Kaip pats manote, jeigu viskas veiktų idealiai – vasarą jau bus ta kalva?
A. Labašauskas: Nenorėčiau prisišnekėti, bet reikia tikėtis, kad įmanoma. Labai daug dalykų visgi ne nuo manęs priklauso. Komandą turiu, planą turiu, kaip ir ką daryti esu numatęs – tikiuosi, viskas pavyks sklandžiai.
– Kaip jūs reaguosite, jeigu, kaip jau dabar grasina kai kurie visuomenininkai, vyks protestai ir t.t.?
A. Labašauskas: Manau, kad mes gyvename demokratinėje visuomenėje ir jie turi teisę tai daryti. Aš to pats asmeniškai nedaryčiau, bet jeigu žmonėms atrodo, kad kažkas vyko neteisingai, neteisėtai – jie turi teisę piktintis ir protestuoti. Man pačiam nekiltų ranka to daryti, bet aš esu paprastas žmogus iš gatvės.
