„Valstybės valdomas turtas pirmiausia turi būti inventorizuotas, nereikalingas parduotas, o likęs – nuomojamas rinkos sąlygomis“, – įsitikinęs Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius Mindaugas Statulevičius.
Šiuo metu valstybė turi 28,1 tūkst. nekilnojamojo turto objektų, 726 turto valdytojus.
Tokio turto išlaikymas kasmet kainuoja ne mažiau kaip 180 mln. eurų.
Keturiolika ministerijų ir visa puokštė valstybinių institucijų – jos užima daugybę išskirtinių pastatų Vilniaus senamiestyje ir centre. „Sostinė“ pasižvalgė po kelis iš jų.
Dokumentai – miesto pirtyje
Nuo praėjusių metų vasaros geltonų plytų pastatas Tilto gatvėje ir jam priklausantys statiniai nebėra vien tik Centrinės hipotekos būstinė.
Po reorganizavimo čia įsikūrė Registrų centras, Lietuvos advokatūra ir Lietuvos teisininkų draugija, o iki tol, kol įsikūrė valstybinės įmonės, pastatų kompleksas naudotas kaip miesto pirtis.
Oficialiais Nekilnojamojo turto registro duomenimis, anksčiau statiniai priklausė Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, valstybei, patikėjimo teise pastatą valdė valstybinė įmonė „Banga“.
Du iš šio komplekso pastatų datuojami 1940 m., trečias – 1958 m., vis dėlto spėjama, kad kompleksas Tilto gatvėje iškilo gerokai anksčiau, nei nurodyta.
„Pastatas nėra įtrauktas į Kultūros paveldo sąrašą, todėl remontų metu čia buvo nepakeistos tik laiptinės durys. Nors galėtume perdažyti sienas, kaip norime, atsižvelgiame į čia buvusį sienų dekorą“, – pasakojo vienas įstaigos darbuotojų Martynas Simonavičius.
Tai vienintelė Centrinės hipotekos būstinė, kuri užima daugiau nei 2700 kvadratinių metrų plotą – jos patalpose įrengti darbuotojų kabinetai, archyvai, pasitarimų kambariai.
Prabangi statistika
Kita valstybės valdoma bendrovė – Lietuvos paštas – taip pat turėjo planų efektyviau panaudoti savo valdomą turtą Gedimino prospekte.
Vis dėlto prieš pusantrų metų paskelbusi apie Centrinio pašto pastato nuomą susidomėjusių investuotojų nerandama iki šiol.
Tuo metu daugelis kitų valstybinių įmonių apie kraustymąsi iš sostinės centro net negalvoja.
Štai apie 3500 kvadratinių metrų ploto name jau šešis dešimtmečius veikia Statistikos departamentas. Tai Gedimino prospekte įsikūręs penkių aukštų pastatas su palėpe, kuris buvo skirtas prabangiam viešbučiui.
Bajoro Julijono Kogano viešbutis buvo kuriamas pagal žinomo architekto Aleksandro Antonovičiaus projektą. Bet 1913 metais iškilusiame pastate jis veikė neilgai. Viešbutį trumpam pakeitė bankas, o vėliau čia metus veikė Lietuvos aktyvistų frontas.
Architekto Algimanto Zavišos parengti du pastato rekonstrukcijos projektai leido jo viduje išsaugoti autentiškų detalių.
Vieni ryškiausių interjero elementų pasitinka įžengus į pastato vidų – spiralinė baltuoju marmuru puošta laiptinė ir liftas.
„Antrasis aukštas – pats puošniausias. Jame yra ne tiktai dideli langai, bet ir penki simetriški balkonai ir baliustrados. Vidinis kiemas ne mažiau išskirtinis – per patį jo vidurį įkomponuota pusapskritė rizalito laiptinė su prieangiu“, – įstaigos 90-mečiui surinkta informacija dalijosi Statistikos departamento Ryšių su visuomene skyriaus vyriausioji specialistė Birutė Stolytė.
Vis dėlto departamento darbuotojų kabinetai atrodo gerokai niūriau, nors pro kai kurių iš jų langus atsiveria centro ir Konstitucijos prospekte esančių dangoraižių vaizdai.
Žinoma, tokia panorama čia mėgaujasi ne visi. Štai informacinių technologijų skyrių darbuotojai tenkinasi šviesa, sklindančia pro itin siaurus langus, o archyvo darbuotoja jų visai neturi – jos darbo vieta įrengta rūsyje.
Prabangos patogiai statyti automobilį miesto centre darbuotojai taip pat neturi – daugiau nei 370 darbuotojų skirta 8 vietų automobilių aikštelė.
Vadovo kabinetas – puošnus
Keliomis automobilių vietomis tenkinasi ir 140 Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) administracijos darbuotojų, įsikūrusių Vasario 16-osios gatvėje.
Tiesa, siaurame vidiniame kieme laikomi inspekcijai priklausantys automobiliai, skirti vadovybės reikmėms, tad iš esmės darbuotojai neturi nė vienos vietos nuosavam transportui.
Bet darbuotojai turi daugiau nei 2000 kvadratinių metrų ploto erdvę, iš kurios atsiveria Senamiesčio vaizdai. Dailiausia panorama čia matoma iš penktajame aukšte esančių Informacinių technologijų departamento kabinetų, kuriuose įrengti skliautiniai langai.
Vis dėlto darbuotojai tikina, kad dirbti paskutiniame daugiau nei šimto metų senumo pastato aukšte nepatogu – žiemą čia tenka papildomai šildytis elektriniais šildytuvais, o nuo karščio vasarą vaduotis kondicionieriais.
Nors kai kurie kabinetai erdvūs, senovine puošyba išsiskiria ne visi. Autentiškumu ir prabangiomis detalėmis pasižymi tiktai inspekcijos vadovo kabinetas ir jo priimamasis.
Tiko ir kunigams, ir agentams
Netoli VMI A.Jakšto gatvėje įsikūrusi kita svarbi valstybinė institucija – Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT).
1915 metais iškilusį pastatą šioje vietoje įsteigė Vilniaus miesto arkivyskupija – čia buvo įrengti butai kunigams.
„Po Antrojo pasaulinio karo pastate buvo įkurta Komunalinio ūkio ministerija, kuri veikė maždaug iki 1980-ųjų, vėliau pastatas atiteko Komunalinio ūkio projektavimo institutui, o nuo 1995 iki 1997-ųjų – Lietuvos akciniam inovaciniam bankui.
Pastate rekonstravimo darbai vyko 1983 metais, viename aukšte medinės sijos pakeistos metalinėmis. Pastaruosius 20 metų pastatas nebuvo rekonstruotas, nes perėmus iš banko jis buvo gana geros būklės“, – teigė STT Viešųjų ryšių skyriaus vyriausioji specialistė Ramunė Paukštienė.
Bendrosiose pastato erdvėse galima pastebėti puošybines lubų juosteles bei autentiškus šviestuvus, tačiau dėl saugumo sumetimų nežinoma, kaip atrodo dabartinių agentų kabinetai.
Patriarcho mirties vieta
Dar vienas išraiškingos išvaizdos pastatas Vilniaus senamiestyje – Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT) būstinė Vilniaus gatvėje, kuri daugiau kaip per šimtą metų turėjo įvairių paskirčių.
Iš pradžių tai buvo pramonininko Samuilo Vyšniavskio iniciatyva pastatytas vienas pirmųjų nuomojamų namų Vilniuje.
Ketverius metus čia veikė muzikos mokykla, kurioje mokėsi garsus pasaulio smuikininkas Jascha Heifetzas. O 1918-aisiais dalyje patalpų buvo įrengta Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos ligoninė, kurioje 1927 metų vasarį mirė patriarchas Jonas Basanavičius.
Į Kultūros paveldo vertybių sąrašą įrašytas statinys buvo rekonstruotas XX a. antrojoje pusėje, tuomet dideli butai padalinti į mažesnius komunalinio tipo butus, dalis patalpų pritaikyta administracinėms patalpoms.
Šiuo metu, be VVTAT, pastate veikia Vilniaus universiteto Teisės klinika, odontologijos klinika ir kitos įstaigos.
Nors pastato kieme įrengta nedidelė automobilių stovėjimo aikštelė, tarnybos darbuotojai čia neturi nė vienos vietos – visos jos skirtos kitų įstaigų darbuotojams arba namo gyventojams.
Kultūros paveldo departamento duomenimis, per rekonstrukcijas buvo įrengtos naujos pertvaros ir užmūryta dalis durų angų, o įrengiant centrinį šildymą išgriauta didžioji dalis krosnių.
Be istorizmo stilių atspindinčio pastato fasado, jo amžių viduje išduoda medinis parketas bei metaliniais turėklais ir gipsiniais ornamentais puoštos laiptinės.
Švęs 210 metų sukaktį
Vienoje prabangiausių Vilniaus senamiesčio vietų, Didžiojoje gatvėje, šalia prabangių drabužių parduotuvių ir restoranų, įsikūrusi dar viena valstybinė įstaiga – Higienos institutas.
Daugiau nei 200 metų skaičiuojanti institucija šiose patalpose veikia kiek daugiau negu penkis dešimtmečius ir kraustytis iš Senamiesčio neketina.
„Kitais metais švęsime 210 metų sukaktį, esame seniausiai Lietuvoje veikianti profilaktinė įstaiga, kartu ir pirmoji įstaiga Europoje, kurioje dėl užkrečiamųjų ligų buvo nemokamai vakcinuojami žmonės.
Tai ne pirmoji instituto buveinė Senamiestyje, prieš dvejus metus mums priklausė ir pastatas Etmonų gatvėje, bet paprašius pinigų jo remontui buvo nuspręsta statinį perleisti Turto bankui.
Ten kuriamas buvusio krepšininko, dabar verslininko Arvydo Macijausko viešbutis“, – pasakojo instituto direktorius Remigijus Jankauskas.
Nors dabartinė valstybinės įstaigos buveinė įsikūrusi Senamiestyje, Antrojo pasaulinio karo metais ji buvo sugriauta ir atstatyta tik po kelerių metų.
Prieš tai Rotušės pašonėje 1560 metais iškilęs trijų aukštų statinys naudotas kaip gyvenamasis namas, vėliau čia įsikūrė vienuolynas, po to jis buvo pertvarkytas į prabangius kambarius, skirtus carinės Rusijos karininkams.
Žlugus Rusijos imperijai pastatas buvo naudojamas kaip arklidės, kurį laiką čia buvo įsikūręs ir viešnamis, parduotuvės.
„Senasis pastato fasadas išsaugotas, jis nepakeistas iki šių dienų. Institute dirba šiek tiek daugiau nei 100 darbuotojų, darbo vietai tenka apie 6 kvadratinius metrus“, – sakė R.Jankauskas.
