Praėjo daugiau nei šimtmetis, bet paragrafo viršenybė prieš sveiką protą bent jau Lietuvoje dar akivaizdi. Valdžios institucijos naudojasi pasenusiais teisės aktais ar kitokiais dokumentais ir kone tyčiojasi.
Antai dar 2014 m. Vyriausybės strateginis planavimo komitetas nusprendė, kad nacionalinis stadionas sostinėje bus statomas Šeškinės mikrorajone, nušlavus nuo sovietmečio likusias griuvenas. Savo ruožtu Vilniaus savivaldybė atsisakė bet kokių planų gaivinti senąjį „Žalgirio“ stadioną, juolab kad toks objektas kone pačiame miesto centre sunkiai įsivaizduojamas vien dėl logistikos problemų.
Bet sostinės bendrasis planas iki šiol nepakeistas, todėl už 41 mln. eurų sklypą „Žalgirio“ stadiono vietoje iš Šiaulių banko įsigijusi bendrovė „Hanner“ negali gyventi ramiai.
Tiesa, pagaliau sudaryta taikos sutartis tarp įmonės, prokurorų ir Nacionalinės žemės tarnybos. Bet ji verslininkams kainuos milijoną eurų – tiek teks pakloti kaip kompensaciją už tai, kad buvusio stadiono teritorijoje iškilo nauji statiniai.
Generalinė prokuratūra akylai laikosi paragrafo – iš valstybės nuomojamo sklypo dalyje gali būti tik futbolo stadionas. Mat taip yra pasenusiame plane, todėl jo raidės ir būtina laikytis.
Niekas nesiginčija, kad teisės aktų būtina paisyti. Tačiau jei jie nebeatitinka jokių nūdienos realijų, tuomet privaloma kuo skubiau taisyti, o kol tai nepadaryta – bent pasitelkti protingumo kriterijus.
Tik tai dažniausiai visiškai nerūpi nei prokurorams, nei teisėjams, nei įvairaus plauko kontrolieriams. „Hanner“ bėdos – toli gražu ne vienintelis pavyzdys.
Galima pasižvalgyti kad ir po Neringą. Tikriausiai nė vienam regionui nėra prikurta tiek įvairiausių potvarkių, įstatymų ar jų projektų. Tikslas labai kilnus – reikia išsaugoti šį unikalų gamtos ir kultūros objektą kuo autentiškesnį. Bet priemonių imamasi tokių, kad Neringa pamažu darosi brangiu griuvėsių kurortu, o ne aukšto lygio poilsio ir gyvenimo vieta.
Niekur kitur nėra tokio vajaus kaip čia – pastatyti, o paskui griauti. Nauji statiniai neįtinka kraštovaizdžio sergėtojams, todėl teismuose jie priverčia savininkus nušluoti juos nuo žemės paviršiaus. Dalis tų pastatų gal buvo ir ne patys tinkamiausi šiai vietai, bet juk leidimus jiems vis tiek kažkas išdavė ir pasirašė.
Dar absurdiškiau, kad senuose griuvėsiuose juos prikelti pasiryžusiems investuotojams neleidžiama įrengti, pavyzdžiui, liftų neįgaliesiems, nes dėl to reikia iškalti lubose skylę, kurios anksčiau nebuvo. Nevalia netgi išgrįsti plytelėmis takų, vedančių jūros link.
„Pamačiau apie 1980 metus darytą nuotrauką naujų namų kvartale prie marių. Žinote, kas skyrėsi? Tik tai, kad kieme stovėjo žiguliukai ir tujos dar buvo mažos. Daugiau nieko“, – piktinosi Neringos savivaldybės meras D.Jasaitis.
Vargo keliai laukia ir tų, kurie nori pritaikyti šiuolaikines technologijas kitose saugomose vietovėse, pavyzdžiui, nacionaliniuose parkuose. Niekas nepurkštauja dėl to, kad ten ribojamas pastatų aukštis, išvaizda, griežtai prižiūrima, kad rekonstruojant būtų laikomasi nustatytų architektūrinių reikalavimų. Suprantama ir tai, kad jei nebūtų griežtų normų, nacionaliniai parkai netruktų virsti stiklinių ar betoninių monstrų rezervatais.
Bet ką daryti vietos gyventojams, kurie nori gyventi taupiau ir šiuolaikiškiau. Tarkime, net Platelių miestelyje, kuris patenka į Žemaitijos nacionalinio parko teritoriją, negalima ant stogų montuoti saulės baterijų, jei jos matomos iš gatvės pusės. Nori – įrenk kitame stogo šlaite, o kad jis orientuotas į šiaurę, niekam nė motais.
Jeigu valstybė taip saugo architektūrinį vientisumą, vietos gyventojams, negalintiems pasinaudoti šiuolaikiškais įrenginiais, gaminančiais pigesnę energiją, turėtų būti kaip nors kompensuojama.
Panašiai kaip išmokomis remiami žemdirbiai, ūkininkaujantys saugomose teritorijose ir vietovėse, kuriose galioja apribojimai žemės ūkio veiklai.
Augant žmonių teisinio išprusimo lygiui galima spėti, kad anksčiau ar vėliau jie mėgins teisinėmis priemonėmis išsireikalauti kompensacijas už tai, kad negali naudotis kitiems prieinamomis technologijomis. Galbūt tai bus sprendžiama net ne Seime, o Konstituciniame teisme.
Valstybė galėtų nesunkiai užbėgti už akių galimiems konfliktams ir ilgiems teisiniams procesams – arba atšaukdama kai kuriuos draudimus (nors tai galbūt sunkiai įsivaizduojama), arba kokiais nors būdais atlygindama saugomose teritorijose gyvenančių žmonių patiriamą žalą.
Tik vargu ar kas nors iš Seimo narių ar valdininkų ryšis pajudinti bent pirštą, kol nebus priremti prie sienos. Antai tik šįmet pajudėjo reikalai dėl kompensacijų už privačioje dirbamoje žemėje esančius elektros stulpus, nors bylinėjimaisi tęsėsi keletą metų ir buvo beveik aišku, kad sklypų savininkai turės gauti atlygį už patiriamą žalą.
Bet kol teismai nenustato kitaip, Lietuvoje toliau viešpatauja paragrafas – bedvasė įstatymo raidė, kurios gynėjams logika ir sveikas protas dažniausiai būna svetimi.
